Tunisas | Apie kurortą
Tunise gyvena 700 000 gyventojų, tai Tuniso respublikos sostinė, ekonominis ir politinis valstybės centras. Uostas yra vienas žymiausių visoje Afrikos pakrantėje. Jis įsikūręs apie 10 km nuo jūros, rytinėje lagūnos pakrantėje. Lagūna yra 1–2 metrų gylio, todėl praplaukti dideliems laivams sudėtinga, bet praeitame amžiuje ši problema buvo išspręsta, kai 1890 m. buvo įrengtas kanalas, jungiantis miestą su La Goulette. Kanalas yra 10 km ilgio, ir laivai su mažesne nei 6,5 m grimzle gali pasiekti Tuniso uostą. Dėl pylimų palei krantą kanalas tampa saugesnis.
Tuniso istorija labai sena. Manoma, kad ji dar senesnė nei pačios Kartaginos. Tai buvo viena pirmųjų gyvenviečių Viduržemio pakrantėje. Jie aktyviai dalyvavo trijuose punų karuose kartu su kartaginiečiais. VII a. pab. po paskutinio Kartaginos sugriovimo Tunise apsigyveno visi išsigelbėję žmonės. 894 m. Tunisas pirmą kartą tapo sostine. 1270 m. Prancūzijos karalius Luisas IX veltui jį bandė užkariauti. Miestas klestėjo XIII – XIV a., kai valdė Hafsidy. Daugelis rytietiškų turgų pradėjo kurtis būtent šiuo laikotarpiu. Tunise tuo metu gyveno apie 100 000 žmonių, ir nuo tada šis miestas tebėra Tuniso sostine. Dėl stiprios prancūzų įtakos miestas turi du veidus: arabišką ir europietišką. Islamo kultūros įtaka stipri, bet vidurinėje šalies dalyje taip pat galima aptikti katalikybės šaknų.
Tunisas - kontrastų miestas, suteikiančių jam unikalumo. Svarbiausias religinis centras yra Alyvmedžio mečetė. Ji buvo pastatyta 732 m. ir rekonstruota Hafsidy XIII – XIV a. Maldininkų kambariuose galima pasigrožėti bizantiškomis kolonomis. 44 m aukščio minaretas sukurtas 1834 m. Tuniso istorija kupina asmenybių, tapusių legendomis, pvz., princesė Aziza (tikrasis vardas Fatima), Othman Dey duktė, garsėjo savo dosnumu. Gyvenimo pabaigoje ji išlaisvino visus vergus ir atidavė pinigus vargstantiems. Azizos ir jos tėvo kapas, kuriame ilsisi ir tarnai, buvo išraižytas ir padengtas marmuru, o centrinė dalis dekoruota keramika.
Belvedare parkas įspūdingas, nors tikroji miesto širdis - Kasbah turgus su alėjomis, prekystaliais ir parduotuvėlėmis, kur derybos tiesiog privalomos, kur tai tampa kasdieninio vaidinimo dalimi. Bardo yra antras pagal svarbumą muziejus po Kairo Egipto muziejaus visoje šiaurinėje Afrikoje. Pastatas yra padalintas į 6 sekcijas trijuose aukštuose: priešistorinis, kartaginiečių, romėniškasis, pagoniškasis, paleokrikščioniškasis, arabų – musulmonų. Kartaginos griuvėsiai yra visai netoli Tuniso.
Deja, Tunise liko nedaug vietų, susijusių su kartaginiečių klestėjimo laikotarpiu: nekropolis, rajonų pamatai ir senieji uostai. Legenda byloja, kad karalienė Dido įkūrė miestą ir čia save paaukojo. Po kartaginiečių klestėjimo į Tunisą atkeliavo romėnai, kur paliko svarbių savo buvimo įrodymų: Odeoną, teatrą, vilų ir pirčių pamatus.
Sidi Bou Said kaime vyrauja kalkėmis dažyti namai, mėlynos durys ir langinės, balkonai ir terasos, pilnos gėlių - tai vienas rytietiškiausių miestų Šiaurinėje Afrikoje su siauromis ir aukštomis alėjomis.
