Indonezijos vyrų kasdienybė – spinduliuojančio rūgšties ežero pašonėje rankomis kasama siera
Net neabejojame, kad svečiuojantis Indonezijoje, akys tiesiog raibsta nuo gamtos grožio ir mums neįprasto žmonių gyvenimo būdo. Tačiau turistams skirtos vietos nepajėgios pademonstruoti visko, kuo gyvena vietiniai. Jei tikrai norite pamatyti, kas slypi už paradinės pusės, leiskitės kelionėn į Kavah Ijen viršukalnę. Įspūdingo, mėlynomis liepsnomis kunkuliuojančio ežero pašonėje susipažinsite su ten dirbančiais sieros kasyklos darbuotojais.
Indonezija – bet kurią sekundę išsiveržti besikėsinančių ugnikalnių rojus
Pagal gyventojų skaičių Indonezija įsitvirtinusi ketvirtoje didžiausių pasaulio šalių lentelės vietoje ir lenkia tokias milžines kaip Japonija, Brazilija ar Rusija. Tai ne vienintelis dalykas, kuo gali pasigirti Azijos pietryčiuose įsikūrusi valstybė – čia kone kiekviename žingsnyje stūkso po vulkaną. Ir toli gražu ne visi jie užgesę. Skaičiuojama, kad beveik 130 lavos sklidinų kalnų laukia progos išsiveržti.
Pokalbyje apie ugnimi besispjaudančius kraterius Javos salos praleisti tiesiog neįmanoma. Vienas žymesnių gamtos reiškinių – Kavah Ijen. Tiesa, jo vardas plačiai pasklido ne dėl kilometriniais pelenų stulpais žymimų išdaigų, o dėl 40-ies metų senumo sieros kasyklos.
Vietinių darbo diena – toksiniai garai ir šimtą kilogramų siekiantys nešuliai
Darbdaviai savo pasiūlymais vietinių toli gražu nelepina, tad apie 200 vyrų kasdien atvyksta prie ugnikalnio, kad bent keletą kartų per dieną nusileistų į 300 metrų gylio kraterį. Ten metaliniais laužtuvais kapojami sieros luitai, plikomis rankomis kraunami į pintines ir ant kupros siaurais takeliais nešami atgal į miestelį. Rodos trys kilometrai pėsčiomis nėra kažkas įspūdingo, tačiau kai nešulys sveria apie 100 kilogramų, tenka bent keletą kartų stabtelėti ir pailsinti surambėjusius pečius.
Rodos, to negana, sieros kasybos vieta nuolatos sklidina toksinių garų. Net ramią dieną jau po pirmų įkvėpimų ima griaužti ryklę, jei nors šiek tiek vėjuota, viskas ima panašėti į pragarą. Šiek tiek prakutę darbininkai į garus neria su respiratoriais, tačiau daugumos jų kvėpavimo takus saugo lengvos skarelės. Nereikia nė mėnesio nuolatinio darbo ir chroniškas kosulys pradeda kamuoti net vaikštant pačiu gryniausiu oru.
Kalbama, kad sieros skaldytojai sunkiai sulaukia 45-ojo gimtadienio. Tačiau vietiniai tai neigia ir pirštais rodo į išskirtinius egzempliorius, net po ilgo stažo, senatvėje, nesiskundžiančius savo sveikata.
Už kilogramą rankomis surinktos sieros – 0,15 eur
Visgi ne vien darbų trūkumas fiziškai stiprius vyrus gena ugnikalnio link. Indonezijoje išgaunama siera yra viena gryniausių pasaulyje, tad supirktuvės už jos luitus gausiai atsilygina. Kilogramas kristalų – ir turi 0,15 eur., po dienos darbo piniginė papilnėja nuo 5 iki 10 eur. Galbūt skamba kiek keistokai, tačiau vietiniai teigia, kad dirbantys ūkiuose už dieną laukuose tegauna vos daugiau nei 2 eur.
Bendram situacijos supratimui reikėtų žinoti ir tai, kiek Indonezijoje kainuoja paslaugos ir produktai. Tarkim už kelionę autobusu sumokėsite 0,30 eur, 1,5 litrų vandens butelis nekainuos nė lito, o gatvės maistu pasisotinsite už 1-3,3 eur.
Mėlyna šviesa spinduliuojantis rūgšties ežeras
Kavah Ijen viršukalnė lyg magnetas turistus traukia ne tik dėl noro pamatyti tikrą, nešlifuotą vietinių gyvenimą. Vos tik nusileidus saulei iš kraterio gelmių pasirodo mėlynos šviesos. Iki 115 laipsnių įkaitusios rūgšties liepsnos kyla į 5 metrų aukštį ir kraštovaizdį apgaubia magiška paslaptimi.
Šios šviesos dieną pamatyti beveik neįmanoma, tad smalsuoliai, apsiginklavę storais pledais, leidžiasi į naktinę egzotikos medžioklę. Tiesa, net nusileidus saulei ugnikalnio pašonėje vyksta darbas. Norintys daugiau uždirbti negaili savo jėgų, sierą kasa naktimis, o vėliau ypač pavojingai gabena ją į supirkimo punktus. Turistai tikina, kad jei prie ugnikalnio mėlyna šviesa atstoja galingus žibintus, tai šiek tiek nutolus nuo jo, tamsu taip, kad be žibintuvėlio neapsieisi.
