Kai gamta užhipnotizuoja: gražiausi Centrinės ir Pietų Amerikos nacionaliniai parkai

Lotynų Amerika – tai terminas, kuriuo apjungiamos Centrinės ir Pietų Amerikos šalys (taip pat ir Meksika, kartais prijungiamos ir Karibų salos). Regionas taip vadinamas dėl to, jog jame dominuoja iš lotynų kalbos kilusios romanų kalbos: ispanų, prancūzų, portugalų. Taigi, pavadinimas Lotynų Amerika apeliuoja į regiono kultūrą. Vis dėlto, šį kartą siūlome trumpam pamiršti temperamentingą Centrinės ir Pietų Amerikos žmonių charakterį, aistringus šokius bei kolonijinę architektūrą ir pakalbėti apie tai, kas čia jau buvo iki kultūros – gamtą.

Regionas – didelis, todėl nenuostabu, jog jo kraštovaizdis – labai kontrastingas. Nuo saulėtų paplūdimių iki atšiaurių ledynų. Nuo tankių džiunglių iki rūkuose paskendusių smailių viršukalnių. Žmonės šią didingą gamtos kūrybą siekia apsaugoti, dėl šios priežasties – įkuriami nacionaliniai parkai. Šiame straipsnyje jums ir siūlome susipažinti su gražiausias Centrinės ir Pietų Amerikos nacionaliniais parkais.

Korkovado nacionalinis parkas, Kosta Rika

Tarp Ramiojo vandenyno ir Karibų jūros esanti Kosta Rika – tai valstybė, galinti pasigirti kerinčio grožio gamta. Smaragdinės įlankos, migloje paskendę tropiniai miškai, kriokliai, ugnikalniai, žaliuojančios ir itin kvapnios kavos plantacijos – įspūdingų peizažų čia tikrai nestinga.

Korkovado nacionalinis parkas – tai gamtos kampelis, esantis Kosta Rikos pietvakarinėje dalyje, Osos pusiasalyje. 424 kvadratinių kilometrų teritorijoje saugomi tankūs, didele įvairove pasižymintis tropiniai miškai. Juose gyvena daugiau nei 140 žinduolių rūšių, tokių kaip jaguarai, tapyrai, pumos, koalos ir kt. O kur dar įvairiausi ropliai, vabzdžiai, varliagyviai, paukščiai – gyvūnijos pasaulis Korkovado nacionaliniame parke išties labai platus. Keliautojams, norintiems patirti džiunglių magiją, parke įrengti žygių takai. Vis dėlto, reikia atkreipti dėmesį, jog pavieniai turistai į miškus neįleidžiami – būtina keliauti su grupe ir sertifikuotu gidu.

Kanaimos nacionalinis parkas, Venesuela

Pabuvoję Centrinėje Amerikoje, trumpam palikime ją nuošalyje ir kelkimės į Pietinę. Venesuelos pietryčiuose slepiasi dar vienas, unikalia gamta išsiskiriantis nacionalinis parkas, kurį ir norime jums pristatyti.

Kanaimos nacionalinis parkas įkurtas 1962 m. Tai – antras pagal dydį nacionalinis parkas šalyje, kuriame saugomas tepų – kalnų plokščiomis viršūnėmis – kraštovaizdis. Vienas iš žymiausių parko tepų – Roraimos kalnas, kurio aukštis net 2810 m. Įdomu tai, jog šis kalnų masyvas susidarė dar prekambro periode ir yra vienas seniausių kalnų Žemėje. Roraimos šlaitus itin mėgsta alpinistai, laipiojantys uolomis. Kalno papėdėje gyvena vietiniai indėnai – pemonai.

Verta paminėti ir dar vieną Kanaimos nacionalinio parko pasididžiavimą – Aujantepą. Tai – dar vienas parke stūksantis tepas, nuo kurio teka aukščiausias pasaulyje krioklys – Anchelis. Jo vanduo nenutrūkstamai krenta net 979 m.

Igvasu nacionalinis parkas, Argentina

Argentinos ir Brazilijos pasienyje galima pajusti gamtos galybę, mat čia šniokščia išskirtinio grožio gamtos kūrinys – Igvasu krioklys. Jo aukštis vietomis siekia net iki 82 metrų, o visos krioklių sistemos ilgis beveik 3 kilometrai. Igvasu vanduo krenta didžiule jėga, sukeldamas daug purslų. Saulėtą dieną juose lūžta spinduliai, todėl krioklį tarytum apjuosia vaivorykštės – tikras gamtos stebuklas. Tad visai nenuostabu, jog tiek Argentinos pusėje, tiek Brazilijoje įkurti nacionaliniai parkai.

Argentinoje įkurto Igvasu nacionalinio parko pagrindinis objektas, žinoma, – įspūdingasis krioklys. Visgi, parke saugomas ne tik jis, tačiau ir krioklio apylinkėse esančiose tropinės džiunglės, kuriose auga endeminės medžių rūšys, gyvena nykstantys gyvūnai, tokie kaip tapyrai, ocelotai, skruzdėdos, jaguarai, tukanai, įvairūs drugiai ir kt.

Taironos nacionalinis parkas, Kolumbija

Didingi kolonijinių laikų pastatai, šurmuliuojančios gatvės, ramiai cigarus rūkantys senoliai – tai tik vienas iš Kolumbijos paveikslų. Kitas – kupinas įstabių gamtos kampelių: žaliuojančių slėnių, kuriuose auga aukštos palmės, puraus smėlio paplūdimių, aukštikalnių, kuriose auginama viena iš geriausių pasaulyje kavų, įvairiausių formų uolienų, kanjonų, retų krūmokšnių ir spygliuotų kaktusų.

Vienas iš įstabiausių Kolumbijos nacionalinių parkų slepiasi šalies šiaurinėje dalyje, Karibų jūros pakrantėje. Tai – Taironos nacionalinis parkas – saugoma gamtos teritorija, kurioje galima pamatyti tiek tankias džiungles, kuriose virš galvų skraido margos papūgos, tiek pakrantę, žavinčią auksiniu smėliuku, turkio spalvos jūra ir ramybe. Parkui priklauso ir dalis jūrinės teritorijos, kurioje driekiasi koralinis rifas.

Torres del Paine nacionalinis parkas, Čilė

Didingi aštrių kalnų peizažai, ramiai tyvuliuojantys ežerai, besiganančios lamų kaimenės, spygliuočių miškai, ledynų virtinės ir kūną stingdantys vėjai – tokia, kiek atšiauri, tačiau tuo pačiu savo grožiu hipnotizuojanti yra Patagonija. Tai regionas, išsidėstęs P. Amerikos pietuose, Čilės ir Argentinos teritorijose. Būtent Čilės Patagonijoje ir slepiasi nacionalinis parkas, kurį norime jums pristatyti.

Torres del Paine – tai daugiau nei 180-ies hektarų saugoma gamtos teritorija, kurioje gausu ežerų ir ledynų. Nacionalinio parko įžymybė – trys granito monolitai, sudarantys Painės Kordiljeros kalnų masyvą. Smailios viršukalnės, tyras oras ir siaučiantys vėjai šioje teritorijoje sukuria išties nepaprastą aurą. Turistams, svajojantiems pakeliauti po nacionalinio parką, įrengtas „W“ formos žygio kelias. Stovyklauti galima tik tam skirtose vietose, o dėl stiprių vėjų draudžiama kurti laužus.

Baru ugnikalnio nacionalinis parkas, Panama

Pabuvoję vėjų nugairintoje Čilės Patagonijoje, persikelkime į piečiausią Centrinės Amerikos valstybę – Panamą. Baru – aukščiausia šios šalies viršukalnė. Tai snaudžiantis ugnikalnis, kurio aukštis beveik 3,5 km! Sausuoju sezono metu kalno viršūnę dažniausiai dengia sniegas. Nuo jos, giedrą dieną, atsiveria pasakiško grožio panorama: vienoje pusėje – Karibų jūra, kitoje – Ramusis vandenynas.

Aplink aukščiausią Panamos ugnikalnį driekiasi to paties pavadinimo nacionalinis parkas. Tai saugoma teritorija, kurioje gausu derlingų plotų, mat čia teka Čirikės ir Kalderos upės. Nacionaliniame parke verši džiunglės, gausu krioklių, sraunių upeliūkščių. Čia gyvena apie 250 paukščių rūšių, tarp kurių mažieji kolibriai, kecaliai ir kt. Teritorijoje gyvena ir tokie žinduoliai kaip tapyrai, pakos ar pumos.

Lensois Maranjenseso nacionalinis parkas, Brazilija

Esame beveik įsitikinę, jog jei jūsų kas nors paprašytų apibūdinti Brazilijos gamtą, kalbėtumėte apie nuostabius Rio paplūdimius ir laukinį Amazonės džiunglių kraštovaizdį. Galbūt dar prisimintumėte Igvasu krioklį, kuris jau buvo paminėtas šiame straipsnyje. Tačiau greičiausiai net nesusimąstytumėte, jog Brazilijoje galima atrasti ir kiek kitokį kraštovaizdį. Pavyzdžiui, sniego baltumo smėlio dykumą! Būtent tokia dykuma saugoma Lensois Maranjenseso nacionaliniame parke, esančiame Brazilijos šiaurės rytuose.

Įdomu tai, jog šioje teritorijoje kasmet praūžia galingas lietaus sezonas. Krituliai ima kauptis ant vėjo suneštų smėlio kopų: taip susiformuoja nedideli baseinėliai, kurie galiausiai išdžiūsta. Todėl vietiniai gyventojai šią vietovę vadina „judančiomis kopomis“. Beje, Lensois Maranjenseso nacionalinis parkas gali pasigirti ne tik unikaliu kraštovaizdžiu, tačiau ir labai švariu oru.

Kotapaksio nacionalinis parkas, Ekvadoras

Kotapaksio nacionalinis parkas – tai Ekvadore, Andų rytuose esanti saugoma gamtos teritorija, kuri pavadinta pagal vieną iš aktyviausių pasaulio ugnikalnių – Kotapaksį. Taip, šis ugnikalnis, stūksantis nacionalinio parko centre, vis dar aktyvus: paskutinį kartą jis buvo išsiveržęs 2015-ais metais. Nepaisant to, turizmas šioje vietovėje aktyviai vystomas, o alpinistai noriai kopia į šį, antrą pagal aukštį (5897 m) Ekvadoro kalną. Teritorija garsėja ne tik didingu ir kiek baugiu ugnikalniu. Čia gausu krištolinių ežerų, žaliuojančių miškų. Parke gyvena daug laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, Andų lapės, lamos, pumos, mustangai ir kt.