Ekstremali Kosta Rika: kaip pasivaikščioti tarp debesų, suerzinti krokodilą ir išmokti joti
Mane visada traukė egzotiškos šalys. Todėl pasitaikius progai aplankyti ne tokią populiarią ir turistams dar mažai pažįstamą Kostą Riką, nedvejojau. Tokio sprendimo nesigailiu, kadangi romu, nacionaliniais parkais ir saulėtais paplūdimiais garsėjantis kraštas priminė didžiulį nuostabų botanikos-zoologijos sodą.
Įprastai į Kosta Riką skrendama su dviem persėdimais, tačiau man teko trys – Frankfurte, Amsterdame ir Panamoje. Nors tokia kelionė užima nemažai laiko ir reikalauja daug jėgų, yra ir pliusų: turėjau galimybę žvilgtelėti į Panamą.
Giedrą dieną lėktuvui sukantis virš jūros, šalies sostinė ir garsusis kanalas atsiveria tarsi ant delno.
Panama pasitiko senu, nedideliu ir visiškai nevėdinamu oro uostu. Ten ilgai neužsibuvau, tad jau greit džiaugiausi moderniu ir gaivu nusileidimu San Chosė. Visgi pats miestas, kuriame beveik nėra architektūrinių paminklų, nesužavėjo, tad visą kelionę praleidau tyrinėdamas šalies gamtą.
Netoli rūgštimi kunkuliuojančio vulkano – šimtai kolibrių
Pirmoji stotelė – daugiau nei dviejų kilometrų aukščio Poaso ugnikalnis. Vieno didžiausių šalies ugnikalnio krateryje plyti žalias rūgštinis ežeras, jau iš tolo pasitinkantis dujas primenančiu kvapu.
Nors pakrantėje svilino maždaug 35 laipsnių karštis, siaurais serpantinais užkopus į viršūnę pasidarė kiek vėsiau – termometro stulpelis siekė vos 13-14 laipsnių.
Netoliese įsikūrę vaizdingais kriokliais bei parkais lepinantys „La Paz Waterfall Gardens“, dar vadinami kolibrių ir drugelių botanikos sodu. Vos įėjus vidun pro ausis prazvimbia maži ilgasnapiai paukščiai.
Tačiau čia gyvena ne tik sparnuočiai – teritorijoje galima rasti visas Kosta Rikoje aptinkamas gyvūnų rūšis: narvuose ilsisi tigrai, medžiuose tupi beždžionės, terariumuose rangosi nuodingos gyvatės. Pavyko įamžinti net aukštai medžiuose dienų dienas kabančius tinginius.
Nemažiau nei Poasas sužavėjo Arenalio ugnikalnis. Beveik 400 metų ugnikalnis buvo laikomas neaktyviu, tačiau paskutinį kartą išsiveržė 1968-aisiais ir nusiaubė apylinkes.
Žvelgiant į milžinišką viršūnę apima sunkiai nusakomas didybės jausmas, verčiantis odą pašiurpti.
Taip pat šiose apylinkėse gausu terminių šaltinių – iš karšto vandens sukurtuose baseinuose atgaivinome po aktyvios ekskursijos nuvargusius kūnus.
Vietiniai kalba, kad mūsų aplankytieji „Tabakon SPA“ terminalai geriausi šalyje.
Tropiniuose miškuose įkurtas pramogų parkas „Mundo Aventura“. Skriejant lynu virš galingų Kosta Rikos krioklių kraują užplūsta adrenalinas. Toks skrydis gali nusidriekti net 1000 metrų.
Monteverde ant galvos krentančios gyvatės
Daugiausia įspūdžių paliko kalnuose įsikūręs Monteverde miestelis. Nors nuo mūsų viešbučio Arenalio ugnikalnio apylinkėse jį skyrė vos 25 kilometrai, kelionė neasfaltuotais keliais užtruko beveik dvi valandas.
Čia jautiesi atitrūkęs nuo civilizacijos – aplink nėra jokių pastatų, atsiveria nuostabi gamtos panorama. Aukštikalnėse įsikūręs Monteverde kaimas patenka į debesų miško zoną, tad vos už kelių metrų viskas skendi rūke.
Jei užklumpa lietingi orai, čia gali būti nuobodoka, tačiau man pasisekė sudalyvauti ekskursijoje į džiungles. Tokia išvyka labai įdomi ir ekstremali – priekyje einantis gidas atidžiai žvalgydavosi, kad ant galvų neužkristų nuodingos gyvatės.
Taip aplankėme 5 kvapą gniaužiančius krioklius , vadinamus „Viento Fresco“, kas išvertus į lietuvių kalbą būtų „šviežias vėjelis“.
Grįždami į viešbutį pasijutome kaubojais – parjojome ant žirgų.
Tokia pramoga man, niekad nesėdėjusiam balne, buvo tikras išbandymas: kalnų takeliai nuo prarajos atskirti nedidele tvora, padaryta iš vielos ir stulpų, o mus nešančių gyvūnų kojos smigo į žemę.
Grožis, prieš kurį nublanksta Seišeliai
Kodėl Manuelio Antonio nacionalinis parkas vadinamas Kosta Rikos perlu, supratome vos ten apsilankę – tokių paplūdimių neteko matyti niekur kitur.
Anot bendrakeleivių, išmaišiusių kone pusę pasaulio, baltas smėlis, apsuptas vešlių džiunglių ir aukštų uolų, visas šis laukinis grožis pranoksta net Seišelius ar žymiuosius Karibų paplūdimius.
Gidė perspėjo, kad brendant į vandenį rekomenduojama daiktus pririšti prie palmės.
Greitai įsitikinome kodėl – meškėnai, ieškodami maisto, kartais nugvelbia visą rankinę.
Šiame parke iš kiekvieno šešėlio gali išlįsti vis kitas žeme lakstantis gyvis – iš viso jų suskaičiuojama net 109 skirtingos rūšys. Greta vienas kito puikiai sutaria tinginiai, beždžionės, jaguarai, meškėnai ar barsukai.
Ne ką mažiau ir paukščių – mums nurodė, kad jų beveik du šimtai rūšių. Stebėdami tukanus, erelius ir pelikanus bandėm suskaičiuoti kuo daugiau skirtingų.
Kelionės staigmena – pasiplaukiojimas su krokodilais
Tiesa, verta paminėti ir šiek tiek anksčiau vykusį pasiplaukiojimą Tarkoleso upe. Rudame vandenyje knibždėte knibžda 4 metrų ilgio krokodilų, ramiai praplaukiančių pro mūsų nedidelės motorinės valties šoną.
Mums teko išbandymas – valtis vos nekliudė didžiausio ir kartu pavojingiausio roplio uodegos, tačiau išjungus motorą turėjome galimybę plėšrūną stebėti vos iš keliasdešimt centimetrų atstumo.
Valtis kliudė didžiausio ir kartu pavojingiausio, ramiai besišildančio saultutėje roplio uodegą, kai valties vairuotojas bandė priplaukti kuo arčiau. Visi nusčiuvo, buvo tikrai nejauku..
Nors Kosta Rikos viešbučius galima vertinti aukščiausiais balais, tokią kelionę rekomenduoju ne tiems, kurie mėgsta tingiai gulėti prie baseino.
Tyrinėjant džiungles ir ugnikalnius teko nemažai pajudėti, tačiau nuovargis atsipirko su kaupu – tokių žmogaus nepaliestų gamtos kampelių pasaulyje liko ne itin daug.
Iki šiol galvoje skamba kiekviename žingsnyje girdėta frazė „Pura Vida“ (angl. „Pure Life“), o tam kad suprastum, ką ji reiškia kostarikiečiui, reikia ten nuvykti ir paties jo paklausti.
