Jungtiniai Arabų Emyratai: kodėl būtina aplankyti ne tik Dubajų?

Vis dėlto JAE – tai ne tik Dubajus. Šalį sudaro septyni emyratai. Tai – sostinė Abu Dabis, vienas labiausiai pasaulyje turistų lankomas miestas Dubajus, taip pat Fudžeira, Ras Al Chaima, Šardža, Adžmanas ir Um El Kaivainas. 

Kiekvienas jų – skirtingas ir įdomus, tad viešėdami JAE (jei tik turėsite progos) būtinai apsilankykite ir kituose emyratuose. 

Perspėsiu: tam jums prireiks mažiausiai dviejų dienų. Fudžeirą, Ras Al Chaimą, Šardžą, Adžmaną ir Um El Kaivainą kelionių organizatoriai siūlo pamatyti per dieną.

Atskiros dienos prireiks kelionei į Abu Dabį – sostinė labiausiai nutolusi nuo Dubajaus, užtrunka ir ten nuvykti, ir apsižvalgyti.

Važiuoti į kitus emyratus verta, norint pabėgti nuo Dubajaus blizgesio ir pamatyti JAE realybę. Žmonės čia, išskyrus Abu Dabyje, gyvena nepalyginamai kukliau.

Dangoraižius keičia paprasti namai, akinamai baltus vietinių drabužius – mažiau puošnūs.

Tiesa, beveik visą kelionės laiką praleisite autobuse, tačiau pro jo langą atsivers pasakiško grožio vaizdai: kalnai, uolos, klodai, prarajos, smėlynai, miškai.

Kartais sustosite vietinėse krautuvėse – ką tik nuraškytų vaisių, arbatos, saldainių, suvenyrų.

Nepraleiskite progos nuvykti į kaimyninę JAE valstybę – Omaną. Čia nukaks tie, kurie išreikš norą savo akimis pamatyti Indijos vandenyną. Vizitas trumpas, bet džiaugsmingas: turistų laukia viešbutyje patiekti pietūs, o tada – pora valandų pakrantėje.

Įspūdingo grožio krantinė nusėta masyviomis kriauklėmis ir koralais, kuriuos galima rinkti ir vežtis namo, šiltame vandenyje šokinėja mažytės sidabru žėrinčios žuvytės.

Pradžioje milžiniški jų srautai gali išgąsdinti, bet netrukus norėsis pabandyti pavyti.

O Abu Dabyje ir vėl viskas blizga. Tviskanti švara, trykštanti didybė, dangų raižantys pastatai, žydras kaip filmuose vanduo. Amą atims Šeicho Zaydo mečetė, kuri yra viena didžiausių pasaulyje.

Kad galėtumėte užeiti į vidų, apsaugos būsite patikrinti net du kartus.

Moterys galvą turi paslėpti po šaliais, apie atidengtas kojas ar rankas negali būti nė kalbos, net jei lauke – keliasdešimt laipsnių karščio.

Viduje reikia nusiauti. Moterys čia meldžiasi vienoje, vyrai – kitoje pusėje.

Tūkstantis taisyklių, tūkstantis apsaugininkų, beribė didybė ir ore tvyranti rimtis – pamatyti ir pajausti tai būtina, o kuriame nors žingsnyje klysti negalima, nes už bet kokią nepagarbą laukia baudos.

Moteris – vyro šešėlis

JAE pagrįstai galima vadinti kitu pasauliu. Tokį įspūdį kuria ne tik lietuvio akiai itin nebūdingi vaizdai, bet ir šalyje klestinti kultūra. Šioji užburia, įtraukia, o neretai net labai nustebina.

Čia vietiniai vyrai vaikšto apsirengę baltais tradiciniais drabužiais, moterys – tik juodai. Didžioji dalis jų slepia burkomis savo veidus.

Kaip tiksliai atsirado tokia tradicija iki galo nežinoma, tačiau viena iš versijų pasakoja, kad taip moteris tarsi įkūnija vyro šešėlį.

Įvertinus kitus niuansus, tokia versija atrodytų pagrįsta: šalyje klesti patriarchatas, be to, moteris nuolat žengia vyrui iš paskos. Net jei jie išėjo romantiškai pasivaikščioti po vakarinį Dubajų.

Apskritai vaikštinėdami Emyratų gatvėmis daug moterų nesutiksite: viešumoje rodosi tik tos, kurioms galima. Jeigu vyras leidžia, moteris gali eiti į darbą.

Jeigu vyras leidžia, ji gali vaikščioti apsirengusi laisvai. Jeigu vyras leidžia, ji gali neslėpti galvos ir veido.

Jeigu vyro dar nėra, leisti ar ne sprendžia tėvas, o jei ne jis – vyriausiasis brolis. Šioje šalyje turistams negalima kalbinti moterų, net jei jos ir atrodo nusiteikusios draugiškai. Fotografuoti taip pat griežtai draudžiama.

Prisipažinsiu, kad man tos veidus, kūnus bei seksualumą slepiančios, vien žvilgsniu bendraujančios moterys atrodo gana ironiškai, kada eidamas Dubajaus gatve girdi visu garsu kavinėje grojant Nicki Minaj „Anaconda“.

Arba, kai pamatai, kaip burką nuo veido žemyn traukianti moteris, prieš tai įsitikinusi, kad niekas nepastebės, darosi asmenukę.

Tiesa, itin skiriasi arabių ir europiečių požiūriai į gyvenimą. Kai vakarietės siekia karjeros, neskuba kurti šeimų ir drąsiai bei nevaržomai reiškia savo nuomonę, arabės žino, kad jų namuose vadovauja vyrai.

Tai jie uždirba pinigus ir išlaiko šeimą, tuo tarpu moterys gimdo vaikus ir žino, kada verčiau patylėti.

Už neplautą automobilį gresia baudos

JAE keistenybių yra labai daug ir ant kiekvieno kampo, ypač šio ar panašaus krašto anksčiau nemačiusio europiečio akiai. Pavyzdžiui, baltas automobilis Dubajuje kainuoja brangiau nei tokios pat markės, tų pačių metų, tokių pačių duomenų, bet kitokios spalvos.

Tiesiog balta simbolizuoja prabangą ir visi labai nori pasirodyti. 

Tuos baltus automobilius arabai atsakingai plauna. Ne tik iš noro pasirodyti, bet ir dėl įstatymų: už neplautą automobilį čia galima gauti baudą.

Baudos įteikiamos taip pat paprastai, kaip Lietuvoje už ne vietoje paliktą automobilį – grįžti iš parduotuvės ir randi lapelį, užkištą už valytuvo.

Baudos dalijamos ir už chuliganišką vairavimą, net tais atvejais, kada eismo įvykio išvengta.

Pagavo, kad kirtai kam nors kelią, bet viskas baigėsi laimingai, – vis tiek susimokėk ir daugiau taip nedaryk.

Apskritai apie arabus, automobilius ir eismą galima kalbėti labai daug. Pavyzdžiui, jie patys juokauja: kas yra kelyje tarp greičio matuoklio ir kito greičio matuoklio? Dar vienas greičio matuoklis. Ir, mano, nuomone, tai labai gerai: visi čia važinėja tvarkingai.

Ta tvarka vyrauja beveik visose srityse. Skaičiuojama, kad paskutinis nusikaltimas šalyje įvykdytas prieš 30 metų.

Skamba nelabai įtikinamai, bet žinia leidžia jaustis saugiai.

Nieko keisto, kad Dubajus laikomas saugiausiu pasaulio miestu – gidai sako, kad jeigu paliktumėte rankinę vidury gatvės, drąsiai galėtumėtė pasiimti ją rytoj ir visi daiktai būtų vietoje.

Visų arabiškų keistenybių išvardinti turbūt neįmanoma, bet štai dar viena: metro negalima kramtyti gumos. Kodėl? Kad kramtyti pabodus nejučiomis nesugalvotumėte jos išsiimti iš burnos ir priklijuoti po kėde ar kur ant turėklo. Prevencija. 

Pabaigoje tiesiog rekomenduosiu - jei tik yra proga, pamatykite Dubajų savo akimis.

Mums savaitė čia kainavo kiek daugiau nei 3000 litų (868 Eur) žmogui.

  Į šią sumą įėjo skrydžių, viešbučio, maisto, ekskursijos išlaidos, taip pat išlaidos už kelis simboliškus suvenyrus bei pirmajame tekste minėtas „Promod“ sijonas.

Tai nėra maža suma. Bet to, ką pamačiau JAE, turbūt niekada nepamiršiu.