Ekskursijos Ispanijoje
Barselona – labai judrus, šiuolaikiškas, antras pagal dydį Ispanijos miestas, vienas iš didžiausių Viduržemio jūros uostų. Barselona laikoma vienu didžiausių Europos kultūros centrų. Sunku ir išvardyti visus miesto, turinčio 50 muziejų, daug teatrų, koncertų salių, svarbiausius objektus. Barselonos senamiestis vadinamas gotikiniu kvartalu (Barri Gotic). Tai viduramžių gotikos pastatų ir bažnyčių muziejus po atviru dangumi.
Centrinė Barselonos katedra – vienas iš didžiausių gotikos statinių Ispanijoje. Ji dar vadinama kankinės Šv. Eulalijos vardu. Ją puošia du fasado bokštai ir du aštuoniakampiai bokštai, viduryje esantį bokštą vainikuoja šv. Eulalijos skulptūra. Viduje po altoriumi yra šv. Eulalijos kripta, kur marmuriniame karste saugomi šios IV a. kankinės palaikai. Šalia altoriaus – Barselonos grafų, pradėjusių statyti šią katedrą, sarkofagai. Senamiestyje išliko Romos laikų ir viduramžių miesto sienų liekanos. Architektų sąjungos pastato fasadą puošia Pablo Pikaso kūrinių motyvai, o Katalonijos aikštė apsupta daugybės viešbučių, bankų ir parduotuvių. Barselonos perlas – įžymiojo architekto Antonio Gaudžio nebaigta Šv. Šeimynos bažnyčia (Sagrada Familia). Ji žavi savo didingumu. Tai neabejotinai tobuliausias garsiojo katalonų architekto darbas. Gaudis yra palaidotas vienoje šios bažnyčios koplyčioje. Įdomu bus pasivaikščioti po Montžuiko kalną, kur įrengtas milžiniškas stadionas ir rūmai, kur 1992 m. vyko Olimpinės žaidynės.
Pajūrio bulvaro ir populiariosios pėsčiųjų gatvės sankryžoje stovi paminklas Kristupui Kolumbui. Netoli jo – Jūrų muziejus su vienu iš didžiausiu Europoje akvariumu. Citadelės parke esančioje Trijų Drakonų pilyje įsikūręs zoologijos sodas. Pablo Pikaso muziejus – vienas lankomiausių Katalonijos meno muziejų. Gražiausia ir judriausia miesto gatve laikomas pėsčiųjų bulvaras La Rambla, besitęsiantis nuo Kolumbo paminklo iki Katalonijos aikštės.
Andoros kunigaikštystė – tai labai maža valstybė, įsikūrusi pačioje Pirėnų kalnų širdyje, tarp Ispanijos ir Prancūzijos sienų. Jos plotas – 468 kv. km, gyventojų skaičius nesiekia 70 tūkstančių. Ši miniatiūrinė valstybė, nors ir neturi priėjimo prie jūros, tačiau yra itin populiari tarp keliaujančiųjų ir slidinėjančiųjų. Andora garsėja savo slidinėjimo trasomis, žiemos sezono metu viliojančiomis čia šimtus tūkstančių turistų iš viso pasaulio. Kalnų šlaitai su daugybe slidinėjimo maršrutų vasarą virsta neįtikėtino grožio peizažais, o švarus oras teikia tikrą atgaivą sielai. Kelias iš Kosta Dorados driekiasi palei Monserato kalnų masyvą, per iškilius Centrinės Katalonijos slėnius ir, galiausiai, gilyn į Pirėnus. Be abejo, svarbiausias turizmo Andoroje variklis – jos laisvoji ekonominė zona. Kuomet po Antrojo pasaulinio karo Andoros vyriausybė atšaukė mokesčius prekėms, čia pradėjo plūsti milijonai pirkėjų iš Vakarų Europos. Ši šalis iki šiol vilioja žemomis elektronikos prekių, parfumerijos, alkoholinių gėrimų, tabako gaminių bei kitų prekių kainomis.
Andoroje miniatiūriniai kaimeliai žavi nedidukais nameliais, bažnyčiomis, kvapą gniaužiančiais gamtovaizdžiais. Čia galima aplankyti nedidelį istorinį sostinės Andoros La Velos centrą, terminų vandenų kompleksą, Cercle de Pessons ežeryną. Šalies šiaurėje stūkso įstabaus grožio Sorteny slėnis, kuriame tradiciniai gyvenamieji namai pertvarkyti į jaukius, nedidukus restoranėlius.
Tai milžiniškas pramogų parkas, įsikūręs Kosta Dorada pakrantėje, Salou kurorte, kuris kviečia mažus ir didelius išbandyti aibę pramogų, karuselių, restoranų, viešbučių, patirti nepakartojamų akimirkų, pasikrauti teigiamos energijos. Šis pramogų kompleksas – tai tarsi visas pasaulis su atskiromis šalimis, kurių teritorijose vyksta įvairios pramogos. Čia galima aplankyti mįslingąją Kiniją, užkariauti Tolimuosius Rytus, ištyrinėti Polinezijos džiungles, skersai ir išilgai išnaršyti Meksiką ir patirti vaizdingų nuotykių Viduržemio jūros pakrančių šalyse.
Adrenalino mėgėjai privalo išbandyti Drakono Kchano kalnelius, kurių greitis – 110 km per valandą, taip pat vieną iš naujausių šio parko pramogų – Hurakano kondorą, kurio dėka pajusite laisvo kritimo malonumą. Taip pat galima išbandyti garsiuosius Tuktuki vagonėlius, kurie lekia tiesiai į vandenį, kelionę upe rąstiniame laivelyje, povandeninį laivą, praplaukti kanoja, leistis į kelionę senoviniu traukiniu, pasisupti arbatos puodelyje ir dar daug įvairiausių kitų karuselių bei atrakcionų. Pavargę ar išalkę čia nesunkiai ras sau tinkantį restoranėlį ar kavinukę, kur galės papietauti ir paskanauti kinų, meksikiečių ar kitos šalies virtuvės ir atsipūsti. Parke taip pat galima išvysti ir teatrą, ir cirką, laukinių vakarų salūne šokamą kankaną ar Polinezijos aborigenų šokio ritualą, o taip pat aukojimo ritualus Meksikoje bei kitus magijos, muilo burbulų šou ir, žinoma, nepakartojamą parko uždarymo šventinį pasirodymą, kuriame gausu lazerių ir fejerverkų.
Figueres miestą išgarsino žymus Ispanijos genijus Salvadoras Dali. Jis čia gimė, kūrė, gyveno ir mirė, čia ir palaidotas. Pagrindinis šio miesto akcentas – S. Dali muziejus - teatras, kuris kiekvienais metais pritraukia tūkstantines minias turistų iš viso pasaulio. Šiame muziejuje galima išvysti genijaus S. Dali paveikslus, kurie dažnai vadinami haliucinaciniais paveikslais. Juose, lengvos optinės iliuzijos dėka, daiktai išsitempia, ištirpsta, pavirsta į kitus daiktus. Čia taip pat galima išvysti garsiuosius menininko kūrinius - Lietaus Taksi, Juodąjį Kadilaką, garsiuosius auksinius kiaušinius, kurie pūpso ant muziejaus stogo, veido formos pavidalo kambarį, gausybę pagal jo eskizus sukurtų papuošalų, kostiumų, kvepalų buteliukų ir daugelį kitų siurrealistinių kūrinių.
Figueres kaimynystėje įsikūrę Pubol rūmai, kuriuos Salvadoras Dali kadaise dovanojo savo mylimajai, mūzai ir įkvepėjai žmonai Galai, kuri ir palaidota juose. Šioje pilyje eksponuojami tiek S. Dali, tiek Galos meno kūriniai, Galos asmeniniai daiktai, rūbai. Čia gausu įvairiausių dovanų, kurias menininkas teikdavo savo mylimajai.
Flamenko (isp. flamenco) - tradicinis ispanų muzikos - šokių stilius, susiformavęs XVIII a. šalies pietų regione Andalūzijoje. Flamenko šokamas ir dainuojamas pritariant gitarai, ritmingai plojant delnais.
Šiuo metu yra žinoma virš 50 flamenko rūšių. Jie skiriasi ritmu, šokių dinamika. Populiariausi 4 stiliai - Tońa, Soleį, Fandango ir Seguiriya.
Patys ispanai teigia, kad flamenko – tai ne tik šokis, bet subtiliai išreikštas, persipynęs aistros ir meilės meno stilius, sugebantis įžiebti ugnį žmonių širdyse. Flamenko žanras - tai ypatingas pasakojimas apie meilę, gyvenimo džiaugsmą ir liūdesį, sudėtingus vyro ir moters santykius, nesibaigiantį dviejų žmonių ryšį. Tai spektaklis, kuris veda žiūrovą įspūdingu Ispanijos kultūros ir šokio tradicijų keliu.
Flamenko - tai indų, arabų, čigonų, keltų kultūrų palikimas. Gana ilgą laikotarpį Flamenko buvo laikomas „uždaru menu“. Jis vystėsi pogrindyje ir tik XVIII a. pab. pradėtas šokti viešai tavernose bei kavinėse. O dar vėliau ir profesionalaus atlikimo scenos. Flamenko žanras, tapus viešai prieinamam reginiui, išsilaisvino iš anksčiau jį kausčiusių tradicijų ir kartu perėmė daugelio kitų šokių stilių. Dabar dažnas atskiras Ispanijos regionas ar net miestas turi savitą flamenko šokio stilių bei jo atlikimo tradicijas. Visoje Ispanijoje kasmet vyksta įvairūs flamenko festivaliai, pritraukiantys minias žiūrovų iš viso pasaulio.
Tradiciniame ispaniško kaimo dvare „La Siesta” – Santa Susanna miestelyje, Kosta Bravos pakrantėje kas vakarą vyksta turistų pamėgto flamenko šokių teatro pasirodymai su greičiausiu flamenko šokėju pasaulyje tituluojamu Jose Leonu, tenoro Samo kerinčiu dainavimu ir gitaros virtuozo Diego Cortez užburiančia muzika bei tradicine ispaniška vakariene. Tai puiki proga susipažinti su aistringuoju ir užburiančiu flamenko pasauliu.
Montseratas – vienas seniausių benediktinų vienuolynų Ispanijoje, įsikūręs ant neįprastai aukšto kalno tuo pačiu pavadinimu. Nepakartojamas šio kalno grožis, akmeninių viršūnių galybė buvo įkvėpimo šaltinis daugeliui dailininkų, muzikantų, poetų, traukė keliautojus, maldininkus, alpinistus. Tai šventa vieta daugeliui tikinčiųjų.
Montserato Dievo Motinos komplekso atsiradimo istorija siekia 880 m., kuomet vienoje iš uolų piemuo atrado medinę Madonos su kūdikiu ant rankų statulėlę, turinčią stebuklingų galių. Kai vyskupas pabuvojo radinio vietoje ir įsitikino statulėlės stebuklingomis galiomis, jis pasiūlė ją pervežti. Tačiau niekas nepajėgė jos išgabenti iš uolos, nes skulptūra tapo tokia sunki, tiesiog nepakeliama. Vyskupas šį reiškinį išaiškino kaip Dievo Motinos norą pasilikti ant Montserato kalno. Jis pasirūpino ir tuo, kad radinio vietoje būtų pastatytas religinis statinys. Taip čia iškilo šis unikalus statinys, kuriame iki šių laikų saugomas ir šios vietos simbolis – „Tamsioji Madona“ (Montserrat Madona). Ši Madona yra laikoma Katalonijos globėja. Šiuo metu vienuolyne gyvena apie 80 vienuolių – benediktinų. Kiekvienais metais čia suplūsta tūkstančiai Katalonijos gyventojų, norinčių nusilenkti savo globėjai, o kartu ir tūkstančiai turistų. Pasak vienuolių, nusilenkus Madonos statulai ir palietus jos rankoje esantį medinį rutulį (visa statula yra po stiklo apvalkalu, išskyrus šį rutulį), išsipildo didžiausias žmogaus noras. Todėl prie Madonos statulos dažnai nusidriekia nemažos turistų eilės. Vienuolyno teritorijoje yra bazilika, senoji biblioteka, muziejus, viešbutis, restoranas, čia driekiasi Kryžiaus Kelias su 14 statulų, veikiantis funikulierius užkeliantis iki šventos olos (Cova Santa) ir kalnuose įsikūrusios šv. Jono vienutės. Šiame vienuolyne galima išgirsti žymųjį berniukų chorą Escolania, kuris gieda kelis kartus per savaitę.
