Šilutės regionas | Apie Šilutės regioną

Ventės ragas – pusiasalis prie Kuršių marių, visai netoli Nemuno upės žiočių, į pietus nuo Ventės gyvenvietės. Labiausiai žinomas dėl jame įkurtos praskrendančių paukščių žiedavimo stoties. 1929 m. Ventės rage profesorius Tadas Ivanauskas įkūrė paukščių žiedavimo stotį, kuri veikia iki šiol. Čia yra pagrindinis Lietuvoje paukščių migracijos kelias, vedantis į Europos pietus, atogrąžas ir net pietinę Afriką. Pirmasis medinis švyturys Ventės rage buvo pastatytas dar 1837 m. Jis buvo apšviečiamas alyva kūrenama lempa. Dabartinis raudonų plytų mūrinis švyturys pastatytas 1852 m. Jo aukštis yra 11 m. Ventės rago švyturys vienas iš nedaugelio Lietuvos švyturių, į kurį leidžiama laisvai įlipti ir pasižvalgyti. Į švyturio apžvalgos aikštelę veda seni geležiniai, papuošti originaliais ornamentais laiptai. Nuo šios aikštelės galima matyti Kuršių nerijoje už 12-13 km į pietvakarius esančią Nidą ir auksines kopas bei 8,5 km į vakarus nutolusią Preilą. Už 3,6 km į rytus į Kuršių marias įteka pagrindinė Nemuno atšaka Atmata. Nuo švyturio apžvalgos aikštelės atsiveria Kuršių marios, matosi Kuršių nerija, Rusnės sala. Ventės rago švyturys – valstybės saugomas technikos paminklas. 

Šilutė yra etninio Mažosios Lietuvos regiono sostinė, tad čia verta apsilankyti visiems, besidomintiems istorija ir architektūra. Šilutės centre esanti evangelikų liuteronų bažnyčia gali pasigirti didžiausiu šalyje bokšto laikrodžiu. 2015 m. miestiečiams ir svečiams duris atvėrė 1721 m. įsteigto H. Šojaus dvaro kompleksas. Šalia įrengtas angliško tipo parkas.

1949 m. prie radialinio Rusnės miestelio buvo prijungta periferinė gatvė, besitęsianti rytų-vakarų kryptimi. Tada ji vadinta Skirvytėlės, o nuo 1953 m. – Žvejų g. Tai vienintelis Nemuno deltos regioninio parko kaimas – respublikinės reikšmės architektūros paminklas, kurį sudaro 20 sodybų. Šiame kaime gyventojai įsikūrė XVI a. pab. Jis galutinai susiformavo po baudžiavos panaikinimo parceliuojamose dvarų žemėse. Žvejai apsigyvendavo Pakalnės ir Vorusnės miškingose pakrantėse atskirais vienkiemiais, kurie ilgainiui sudarė grupes, o supylus apsauginį pylimą juos sujungė bendra gatvė. Atstumas tarp atskirų sodybų nevienodas. Pastatų dydis ir jų gausumas priklausė nuo žvejų turtingumo. Naujų pastatų atsiradimas susijęs su 1888 m. potvyniu, Rusnėje sunaikinusių apie 70 pastatų. Buvęs Skirvytėlės kaimas, nusitęsęs Pakalnės ir Vorusnės slėniu, nežymiai praturtina banguotą vietovaizdį. Be žvejybos ir žemdirbystės, vietos gyventojai vertėsi nendrių pjovimu ir pardavimu. Visos kaimo trobos medinės, dauguma statytos XIX a. antroje pusėje. Daugelyje sklypų yra gyvenamasis namas, tvartas ir daržinė. Pastatai išdėstyti aplink stačiakampės ir trapecijos formos kiemą. Namų išplanavimas ir architektūra išliko be didesnių pakitimų.

Minijos kaimas pirmą kartą paminėtas 1540 m. Tai unikalus gatvinis upinis kaimas, vadinamas lietuviškąja Venecija. Jo sodybos išsidėstę abiejuose upės krantuose, o Minija tapo kaimo gatve, kuria susisiekta valtimis. Nuo 1601 m. čia veikė karčema, 1736 m. atidaryta mokykla, 1802 m. įsteigta burių, vėliau ir valčių dirbtuvė. Nuo 1850 m. veikė pašto agentūra, Fietzo vaistinė, kurioje pardavinėtos ir lietuviškos knygos. Iš Stankiškių ir kitų kaimų dešiniuoju krantu buvo atvestas gerai įrengtas vieškelis. Ties užeigos namais keltu persikėlus per upę, toliau kairiuoju krantu keliauta į Uostadvarį ir Rusnę. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą randama žinių apie Minijos dvarą. Daugiau žinoma apie jį tarpukariu. Jis vadinosi Minijos pievų dvaru. Toks pat pievų dvaras anuomet buvo ir Uostadvaris. Ilgą laiką Minijos kaimo nuo potvynių nesaugojo pylimai. Tik prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo parengtas Tenenio ir Minijos pievų polderių projektai. Polderiai čia buvo įrengti po karo.

Uostadvario švyturys- švyturys Šilutės rajone, Nemuno deltoje, Uostadvario kaime. Švyturys taisyklingo aštuonkampio formos, sienų briaunos papuoštos žalios spalvos glazūruotomis plytomis, sienos raudonų plytų mūro. Viduje – įvijiniai betoniniai laiptai, vedantys į žibinto patalpą, iš kurios patenkama į apžvalgos aikštelę. Aukštis 18 m.

Vydūno muziejus. Muziejaus rinkinį sudaro eksponatai, pasakojantys apie rašytoją, filosofą Vydūną (1868–1953), jo asmeniniai daiktai, fotografijos, atsiminimai, knygos, jo leisti žurnalai.Muziejus taip pat kaupia eksponatus, kurie pasakoja apie Kintų, pamario ir Mažosios Lietuvos pagrindinius istorijos etapus. Vydūno muziejus.

Žemaičių krašto etnokultūros muziejus. Muziejuje įrengti žemaičių gyvenamųjų patalpų interjerai. Supažindinama su Žemaičių Naumiesčio ir apylinkių gyventojų buitimi, verslais, amatais. Žemaičių krašto etnokultūros muziejus.

Hugo Šojaus dvaras – 1721 m. įkurta sodyba, kaip valstybinis domenų dvaras dabartinėje Šilutėje. Jis yra nesudėtingų formų vėlyvo klasicizmo bei istorizmo laikų pastatas su neryškiais stiliaus bruožais bei santūriu, būdingu Klaipėdos kraštui dekoru. Rūmai yra 2 aukštų, su gyvenama pastoge. Antrą aukštą puošia langų viršų ir palangių plokštumo lipdiniai, pastogę juosia kuklus karnizas. Rūmų planas – simetriškas, stačiakampis, su į gatvės pusę kiek iškišta vidurine dalimi, kurioje buvo vestibiulis su laiptais. Vienoje vestibiulio pusėje patalpos išdėstytos abipus koridoriaus, kitoje – dviem eilėmis, pereinamos. Fasadą skaido mentės, tarp kurių išdėstyti aukšti stačiakampiai langai, pabrėžti palangių traukomis.

Šilutės evangelikų bažnyčia.Bažnyčia pastatyta 1926 metais pagal architekto K. Gutknechto projektą. Išorėje dominuoja 50 m aukščio bokštas, kuriame yra trys varpai ir miesto laikrodis. Įspūdingas tapytas altorius. Bažnyčią supa gražus gojelis, kuriame šalia bažnyčios buvo pastatyta stilinga klebonija. Šilutės evangelikų bažnyčia.

Kintų buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia. 1360 m. Ventės rago smaigalyje, prie Vindenburgo pilies, buvo įrengta koplyčia. Ar vėliau jai buvo suteiktas bažnyčios statusas, galutinai neaišku. Šių maldos namų likimas labai sudėtingas: pirmąjį pastatą sugriovė viesulas, antrąjį, medinį, sudegino žaibas, trečiąjį, mūrinį, griovė priartėjęs marių vanduo. Apie 1702 m. bažnyčia visai suiro, reikėjo statyti naują. Žmonės pageidavo bažnyčią iš Ventės Rago perkelti toliau nuo marių, todėl nauja bažnyčia pastatyta Kintuose. Kintų buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia.

Šilutės Hugo Šojaus muziejus. Ekspoziciją sudaro Hugo ir Ericho Šojų (Hugo ir Erich Scheu) archeologinė kolekcija. Didžioji dalis radinių patekę į privatų H. Šojaus muziejų buvo iš E. Šojaus individualiai arba kartu su A. Becenbergeriu tyrinėtų archeologijos objektų. Kita dalis artefaktų rasti atsitiktinai arba įsigyti iš privačių asmenų.

Dr. Hugo Šojaus (H. Scheu) gamtos ekspozicija. Vienas iš būdų geriau pažinti kraštą yra domėjimasis jo gamtinėmis vertybėmis. Šiuo požiūriu nepamainoma augalija ir gyvūnija. Pamario augmenijos pažinimas buvo neatsiejama Hugo Šojaus (Hugo Scheu, 1845–1937) gyvenimo dalis.

Dr. Hugo Šojaus (H. Scheu) etnografinė ekspozicija. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje saugoma etnografinių daiktų kolekcija pradėta kaupti dar XIX a. pabaigoje, kada Šilokarčemos senąjį dvarą įsigijo iš Klaipėdos kilęs dvarininkas Hugo Šojus. Pasakojama, jog būtent etnografinė kolekcija pirmajame privačiame Klaipėdos krašto muziejuje buvusi didžiausia ir unikaliausia.

Macikų lagerio karceris-muziejus. Muziejus yra 3 km į š.v. nuo Šilutės, kairiajame Šyšos krante įsikūrusiame Macikų kaime. Macikų dvaras nuo seno buvo garsus stambia alaus darykla. Dvarą (70 ha žemės) XX a. pr. išsinuomojo Lietuvos krašto apsaugos ministerija, o 1924 m. dalį dvaro pastatų, kuriose įrengė kareivines, nupirko. Iki 1939 m. čia buvo apsistojusi Lietuvos kariuomenės septintojo žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulko įgula. Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai ten įkūrė karo belaisvių (lakūnų) stovyklą STALAG LUFT VI, kurioje kalino antihitlerinės koalicijos šalių piliečius: rusus, anglus, prancūzus, belgus, lenkus ir amerikiečius. 1944 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Macikų lageryje buvo kalinami vokiečių karo belaisviai. 1948-1955 m. čia veikė GULAG’o Šilutės (Macikų) skyrius Nr. 3. Trečdalis kalinių buvo lietuviai. Tai buvo vienas didžiausių lagerių Lietuvoje, kuriame galėjo kalėti apie 3 tūkst. kalinių. 1995 m. Šilutės tremtinių ir politinių kalinių sąjungos ir Šilutės muziejaus iniciatyva, čia buvo įrengta muziejinė ekspozicija, kuri supažindina su skirtingais lagerio istorijos laikotarpiais.Greta muziejaus yra lagerio kalinių kapinaitės. 1989 m. birželio 14 d. čia buvo atidengtas paminklas žuvusiųjų atminimui įamžinti.

Švėkšnos viadukas pastatytas apie 1885 metus kartu su šventoriumi, jo dekoratyvinės detalės yra gotikos stiliaus, kaip ir šventoriaus mūras.

Švėkšnos dvaras, priklausęs Žemaičių seniūnui Mikalojui Kęsgailai, minimas nuo XV a. vidurio. Dvaro žemės ribojosi su Rietavo, Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme, o vakaruose – su Prūsija. Kęsgailos Švėkšną valdė iki 1569 metų, nes tais metais vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos, kuriam, kaip žmonos kraitis, atiteko Švėkšnos dvaras.Zavišos Švėkšną valdė iki 1624 metų. Tuo metu, XVII a. pradžioje Švėkšna sustiprinta – užtvenkti Švėkšnos ir Šalnos upeliai, padaryta pasienio tvirtove. 1624–1644 m. Švėkšną valdė Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, kurio valdymo laikotarpiu dvare įkurtos popieriaus, parako ir stiklo dirbtuvės, plytinė, lentpjūvė, vilnų karšykla. 1644–1694 m. Švėkšną valdė Denhofai, 1694–1721 m. – Grotusai, 1721–1766 m. – Oginskiai. 1766 m. Švėkšnos dvarą įsigijo Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris ir Pliaterių šeimos rankose dvaras išbuvo iki 1944 m.1820 m. Švėkšnos valda buvo padalinta keturiems Pliaterių sūnums ir už kelių kilometrų įsikūrė Vilkėno dvaras.Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Švėkšnos parkas ir jiems priklausę pastatai grąžinti jų palikuonei Aleksandro Platerio žmonai Laimei Felicijai Platerienei.

Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1819 m. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1867 m., bokštas pristatytas 1913 m.

Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia. Pirmoji rašytinė žinia apie šią bažnyčią žinoma iš 1544 m. Prūsijos kunigaikščio Albrechto rašto apie pamaldas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Po Melno taikos vokiečių ordinui priklausė Rusnės apylinkės. Vėjarodė ant bažnyčios bokšto liudija pirmuosius jos statybos metus – 1419 m. Iki 1541 m. bažnyčia priklausė katalikų parapijai, ir tik vėliau, įsigalėjus reformacijai, visi gyventojai turėjo pripažinti Liuterio mokymą. 1583 m. prie bažnyčios veikė parapijos mokykla, viena iš pirmųjų Klaipėdos krašte. Bažnyčią, pastatytą XVIII a., niokojo 3 gaisrai (1739, 1774, 1789). Nauja bažnyčia, sumūryta iš plytų, pašventinta 1809 m. Dabartinis mūrinis pastatas iškilo XIX a. Sovietmečiu ilgą laiką bažnyčia buvo uždaryta, gausus jos turtas sunaikintas, pats pastatas atiduotas Rusnės pagalbinei internatinei mokyklai. Čia buvo mokyklos sporto salė, katilinė. 1991 m. pradėta tvarkyti senoji Rusnės bažnyčia, pamaldas atnaujino diakonas G. Pareigis.

Etnografinė sodyba-muziejus Rusnėje įkurtas 1997 m. kaip tipiška žvejojančio ūkininko sodyba. Ji buvo rekonstruojama 1989–1997 m. Čia tebėra, kaip prieš 100, o gal ir 200 metų, visi trys pastatai: gyvenamasis namas, tvartas su daržine ir malkine. Pirminė pastatų išvaizda juos restauruojant nepakeista. Įdomus svetainės, prieškambario ir miegamojo interjeras, liudijantis apie sodybos kūrėjų dėmesį grožiui ir liaudies architektūros tradicijoms. Muziejaus paskirtis – dabartinius ir būsimų kartų atstovus, besidominčius Rusnės salos praeitimi, bent trumpam nukelti į XIX a. ir XX a. pr. vietos gyventojų, daugiausia lietuvininkų, buitį, parodyti jų jautrumą gamtai, sugebėjimą puošti statomus pastatus ir kasdienybę. Antroji sodybos paskirtis – platinti gamtosaugines idėjas. Muziejaus kūrimą inicijavo V. ir K Banių šeima, pagerbdama Martos Druskutės, paskutiniosios sodybos savininkės, atminimą.

Uostadvario vandens kėlimo stotis – pastatyta 1907 m. ant Vilkinės upės. Tai pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvos teritorijoje. Statinys yra paskelbtas technikos istorijos paminklu, prieš keletą metų restauruotas. Vertingas architektūriniu požiūriu – tai gerai išlikęs regioninės istorinės architektūros, ano laiko statybos technikos pavyzdys.

Kintų didžioji tuja. 1973 m. išleistame dendrologijos vadovėlyje rašoma, kad Kintų girininkijos ( Kv. 26) pasodoje auga labai įspūdinga dviliemenė didžioji tuja. 1973 m. duomenimis didžioji tuja buvo apie 16 m. aukščio, kamieno skersmuo 1 m. aukštyje nuo žemės- 85 cm., o šakos sudarė 9m. skersmens ratą ir siekė žemę. Nuo 1986 m. tuja – gamtos paminklas.2004 m. Kintų girininkijos darbuotojų iniciatyva tuja vėl buvo išmatuota. Medžio aukštis buvo- 18,2 m., kamieno skersmuo 1,3 m. aukštyje- 1,02 m. , lajos skersmuo- apie 10,5 m., o vešlios šakos siekė žemę.Kiekvienais metai tuja paauga keletą centimetrų į aukštį ir plotį. Tikslių duomenų kas ir kada pasodino Kintuose šią įspūdingą tują nėra. Visus lankytojus domina šios galiūnės amžius, todėl turistinių firmų gidai, norėdami labiau sudominti turistus, linkę skaičius padidinti. Vietiniai gyventojai šį medį atsimena jau kaip „didelį“.

Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia. Bažnyčia neogotikinė, raudonų plytų, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, su penkiasiene apside, dvibokštė. Pastato ilgis 57 m, plotis per kryžmas – 37 m, kitose vietose – 21 m. Bokštų aukštis 65 m., 1912 m. kairiajame sumontuotas laikrodis su keturiais ciferblatais.

Vilkėno dvaras, pavaldus Švėkšnos dvarui, minimas nuo 1695 m. Savarankiškas dvaras atsirado po to, kai Švėkšnos dvaro valda padalinta keturiems Pliaterių sūnums – Vilkėno dvaro pirmuoju savininku tapo grafas Pranciškus Broel-Pliateris (1798-1867). 1863 m. Vilkėno dvarą iš tėvo paveldėjo Aleksandras Broel-Pliateris (1845-1922). 1880 m. pradėtas kurti parkas. 1880–1887 m. pastatyti dviejų aukštų neorenesansinio stiliaus rūmai su bokštu.1993 m. rūmai ir parkas grąžinti Platerių paveldėtojai Platerienei Laimei Felicijai (1921–). 1995 m. rekonstruotas Vilkėno malūnas. 2002 m. parke per audrą išversta parko puošmena – kanadinė cūga. 2003 m. iš parko dingo apie 300 kg sveriantis akmuo su iškaltais grafo Aleksandro Platerio inicialais ir parko įkūrimo metais. 2007 m. restauruota Vilkėno dvaro rūmų išorė.

Žemaičių naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčia. Bažnyčia buvo pastatyta 1842 m. miestelio centre. 1848 m. buvo atgabentas varpas. Bažnyčioje vyksta evangelikų liuteronų pamaldos.

D. Markvaldo paminklas Lietuvos savanoriams. Paminklas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės – obeliskas su Gedimino pilies bokšto pavidalo viršūne – miestelio centre buvo pastatytas 1928 m. 1951 m. paminklas buvo nugriautas ir užkastas. 1988 m. atkastas ir vietos meistrų atkurtas.

Buvies apskrities teismas ir kalėjimas. Pastatai pastatyti 1848 metais. Po 1944 metų, pastatuose įsikūrė stalininio rėžimo kalėjimas, buvo kalinami politiniai kaliniai. Dabar čia įsikūrusi turizmo ir paslaugų verslo mokykla.

Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia. Pastatyta 1854 metais. Bažnyčia turi neogotikos ir neoromanikos bruožų, stačiakampio plano, vienabokštė, su išsikišusiu prieangiu.

Šilutės geležinkelio stotis. Pastatyta XIXa. pabaigoje. Pastatas iki šių dienų išlikęs toks, koks buvo, tik techniniam būviui reikalinga restauracija.

Memorialas Tėvynės kančioms atminti pastatytas 1990 m. naumiestiškių rankomis. Simboliniai geležinkelio bėgiai primena tremtinių kryžiaus kelius.

Žemaičių naumiesčio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Pastatyta 1790 metais, bažnyčioje yra senosios tapybos bei skulptūros darbų. Bažnyčia stovi ant Vanagių piliakalnio, dar vadinamo Žaliuoju kalnu, įrašyto į archeologijos vertybių registrą.

Piliakalnis įrengtas Vanagio upelio kairiajame krante esančioje kalvoje. Aikštelė netaisyklingo keturkampio formos, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 177 m ilgio, 80 m pločio vakarinėje dalyje ir 70 m pločio rytinėje dalyje. Jos pietrytiniame pakraštyje buvo akmenų-medžio įtvirtinimai. 2002 m. čia aptiktos sudegusios tvoros, statytos iš apie 8 cm skersmens rąstų, liekanos, radiokarbono būdu datuotos I a. Šiaurės vakarų ir šiaurės rytų dalyse XVIII a. – XX a. pirmojoje pusėje stovėjo dvaro pastatai, likę jų pamatų žymės. Šlaitai statūs, 4-8 m aukščio, vakarinio šlaito viršutinė dalis dirbtinai pastatinta.

Žakainių piliakalnis. Piliakalnis įrengtas Tenenio kairiojo kranto vingyje esančiame aukštumos kyšulyje. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 20×12 m dydžio. Aikštelė kraštuose buvusi apjuosta pylimu, kuris geriausiai išliko pietiniame ir šiauriniame kraštuose. Pietiniame krašte pylimas 4 m aukščio, 22 m pločio. Už jo iškastas 4 m pločio, 0,5 m gylio griovys, supiltas antras 0,5 m aukščio, 3,5 m pločio pylimas. Už jo iškastas antras 4,5 m pločio, 1 m gylio griovys. Šiauriniame aikštelės krašte pylimas 1 m aukščio, 13,5 m pločio. Aikštelės šonuose yra 6 m pločio pylimo liekanų. Šlaitai statūs, 6-7 m aukščio. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.Piliakalnio šonai nuslinkę, pirmasis pylimas išardytas duobių, aikštelėje buvo įrengta šokių aikštelė. 2004 m. sustabdyta šlaitų erozija, į piliakalnį iš pietvakarių pusės įrengti laiptai, užlygintos bulviarūsių duobės.

Akmeniškių piliakalnis. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės-pietų kryptimi, 35×26 m dydžio. Jos pietiniame gale supiltas 60 m ilgio, 3 m aukščio, 32 m pločio puslankio formos pylimas, už kurio iškastas 15 m pločio, 1 m gylio griovys. Šiauriniame aikštelės krašte yra 0,5 m aukščio, 8 m pločio pylimas. Pietrytiniame šlaite, 8 m žemiau pylimo yra 8×132 m dydžio terasa. Šlaitai statūs, 14 m aukščio. Pylimas ir aikštelės rytinė pusė apardyti duobių. Piliakalnis apaugęs pavieniais išretintais medžiais. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Aukštumalos pažintinis takas. Maršruto ilgis: 1,00 km. Aukštumalos pažintinis takas – tai reta ir unikali galimybė susipažinti su visame pasaulyje žinoma aukštapelke, sužinoti apie jai būdingus augalus bei gyvūnus, pamatyti kraštovaizdį, patirti savitą ir nepakartojamą pelkės grožį.

Pakalnės pažintinis takas. Maršruto ilgis: 3,50 km. Ilgiausias Nemuno deltos regioninio parko pažintinis takas įrengtas Pakalnės polderių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, kuris yra Rusnės saloje.

Šlutės stovyklavietė. Poilsavietė įrengta 94-ame kvartale ant Šyšos upės kranto skirta ilgesniam lankytojų poilsiui. Žavi Šyšos upės krantai. Įrengta poilsinė, lauko baldai, kelio laužavietės, wc, mašinų stovėjimo aikštelė. Galima statyti palapines nakvynei.

Norkaičių stovyklavietė. Prie respublikinės reikšmės kelio Klaipėda-Šilutė, Norkaičių girininkijos teritorijoje, įrengta stovyklavietė. Stovyklavietėje yra vandens telkinys, kur priėjimas prie vandens pritaikytas neįgaliesiems. Stovyklavietėje įrengtos laužavietės, pavėsinės, lauko baldų komplektai (stalai ir suolai), miško skulptūros, atrakcinė įranga ir kita.

Kintų girininkijos pažintinės rekreacijos takas. Ilgis: 2 km. Takas įrengtas 2007 m. Kintų girininkijos 265 kvartale, ant Kuršių marių kranto.Tako pakrantės ruožas priklauso Nemuno deltos regioniniam parkui, Ventės rago kraštovaizdžio draustiniui. Jis yra 126-725 metrų atstumu nuo Kintų-Ventės rago kelio, todėl lengvai pasiekiamas ne tik vietinių gyventojų, bet ir kitų Lietuvos bei užsienio turistų. Pažintinio rekreacinio tako dirvožemiai formavosi lėkštoje lygumoje iš Kuršių marių sąnašų paveikti įvairaus amžiaus pelkėdaros procesų, apaugę pelkiniais miškais su išlikusiomis mažomis pievelėmis ir buvusių sodybų liekanomis. Priekrantinė marių ekvatorija apaugusi nendrėmis su negausiomis properšomis, kuriose atsiveria unikalūs vaizdai į marių vandens platybes ir anapus marių esančią Kuršių neriją. Saulėtomis dienomis gerai matomi Kuršių nerijos pustomi ir kalninėmis pušelėmis apaugę kopų kontūrai, pakrančių gyvenvietės, Pervalkos švyturys, o taip pat mariose plaukiojantys laivai ir jachtų mįslingi maršrutai.Kai kuriose nendrynų properšose yra maudymuisi tinkami atabradai, apskritai retai pasitaikantys rytinėje Kuršių marių pakrantėje, todėl vietos gyventojų labai vertinami ir lankomi.

Pasitarkite
Kreipkis į specialistą ir susikurk kelionę pagal savo poreikius: