Delio miestas, indų dar vadinamas Motinos Indijos širdimi – vartai iš Vakarų bei Centrinės Azijos į nutolusią Pietryčių Aziją. Daugybę kartų statytas ir perstatytas, valdytas ne vienos svetimšalių dinastijos, Delis iki šiol mena gilią šios milžiniškos valstybės istoriją ir kartu atspindi spartų jos modernėjimą, globalizaciją bei lenktynes su į priekį besiveržiančiu aplinkiniu pasauliu.
Pirmiausia aplankysime įspūdingąjį Kutub Minarą (Qutub Minar) bei jo kompleksą. Tai vienas aukščiausių pasaulyje (72,5 m) plytų mūro minaretų su įvairių epochų istoriniais pastatais. Šis minaretas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat, visai šalia išvysime reikšmingą nacionalinį paminklą, vadinamuosius Indijos vartus (India Gate) – memorialą žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare. Dėmesį patrauks ir ištaigingi Prezidento rūmai.
Šiandien mūsų taip pats lauks ypatinga pramoga – pasivažinėjimas rikšomis chaotiškomis Čandni Čouk turgaus (Chandni Chowk market) gatvelėmis. Ši tradicinė transporto priemonė įtrauks mus į įprastą kasdienį Indijos ritmą. Anksčiau Čandni Čouk buvo klestintis prekybinis Delio centras. Savo akimis galėsime išvysti, kad net ir daugeliui amžių prabėgus, šis judrus ir spalvingas senamiesčio turgus kasryt prisipildo gausybe žmonių. Senojo Delio gatvelės tokios siauros, kad, rodos, važiuojant, nuo prekeivių stalų ranka galime pasiekti begales rūšių tradicinių indiškų prieskonių, smilkalų ir suvenyrų. Keliaujant mažomis gatvelėmis mūsų uoslės receptorius maloniai kutens tradicinės indiškos arbatos chai masala kvapai. Stabtelime prie gatvės prekeivių, verdančių arbatą pagal šią, dar britų imperijos laikus menančią, virimo technologiją.
Pro akis nepraslys vakariečiams neįprasti vaizdai: skrupulingas ir sunkus Indijoje sparčiai nykstančios profesijos – skalbėjų – darbas. Tykštantis vanduo, besiveržiantys muilo purslai ir ilga spalvotų sudžiautų skalbinių linija sudomins ne vieną šalies svečią ir atmintyje pasiliks ilgam.
Spalvomis, vietinių klegesiu pasitiks ir žuvų turgus (Fish market), kuriame sužinosime nemažai Indijos virtuvės paslapčių. Vakare stebėsime paslaptingais ritualais viliojantį deivės Kali garbinimą. Pasirodyme išvysime, kaip dievybės garbinimo rituale jungiamos priešybės: gyvenimas ir mirtis, motiniškas rūpesnis ir destrukcija, grožis ir bjaurastis, ir kaip tai padeda įveikti neišmanymo tamsą bei atrasti dieviškąją šviesą. Šiandien apsistosime vietinei indų šeimai priklausančiuose svečių namuose, kur Jus pasitiks pats jaunasis šeimininkas. Vakare čia mokysitės indiškos virtuvės paslapčių, sužinosite apie prieskonius, taip pat turėsite galimybę pamėginti patys pagaminti indišką maistą. Argi gali būti kas nors nuostabiau? Sutikimo vakarienė ir nakvynė svečių namuose – viešbutyje.
Iki pat šių dienų Džaipūras stebina tobulai simetriškomis gatvėmis, pastatų derme ir senojo miesto vartų išdėstymu, atitinkančiu paslaptingos mandalos formas. Devyniolikto amžiaus pabaigoje, ruošiantis Velso princo vizitui, visas miestas buvo perdažytas švelnia rožine spalva, dėl to Radžastano sostinė visame pasaulyje vadinama Rožinio Miesto vardu.
Nepaisant to, kad dabartinis Džaipūras modernizacijos ir globalizacijos lenktynėse visai neatsilieka nuo kitų miestų, jame atsiskleidžia ir klasikinio, kaimiško Radžastano spalvos. Ūsuoti vyrai puošiasi įvairiaspalviais turbanais ir segi sidabrinius auskarus, moterys puikuojasi sunkiais sidabro juvelyrikos dirbiniais, o jų tradiciniai drabužiai žydi rožine, žalia, oranžine, geltona spalvomis.
Vakare siūlome pasivaikščioti po suvenyrų turgų. Apsilankius karališkajame Džaipūro mieste, tiesiog būtina apsistoti viename iš daugelio mieste esančių heritage tipo viešbučių, tad tokį viešbutį išrinkome ir Jums! Anksčiau buvę kilmingųjų indų namais, dabar jie yra pritaikyti komfortiškam gyvenimui. Kas gi geriau leis įsijausti į šalies kultūrą, nei vietos, kuriose ta kultūra gyvuoja jau šimtmečius? Nakvynė viešbutyje.
Po pietų apžiūrėsime vadinamąją Vasaros rezidenciją (Summer residency) – maharadžų rūmus, pastatytus ant ežero kranto. Taip pat aplankysime Miesto Rūmų (City Palace) muziejų, kuriame iš arti pamatysime senovinius maharadžų rūbus ir susipažinsime su miesto istorija. Nepraleisime ir garsiųjų Vėjų rūmų (Hawa Mahal) – iš raudono ir rausvo smiltainio statytos sienos, skirtos karališkųjų šeimos moterų pamaloninimui – siena su daug mažų langelių suteikė joms galimybę iš arti stebėti miesto festivalius, o pačioms likti nepastebėtoms. Toliau – vizitas į žymiąją miesto observatoriją (Jantar Mantar), kurioje pamatysime patį didžiausią pasaulyje smėlio laikrodį.
Atrodo, kad Džaipūras visada išsaugos savo karališką pastovumą, net tuomet, kai jo požemiai taps metro labirintu, o šalia senovinių rūmų iškils prabangios šiuolaikiškos vilos. Juk karaliai, karališki miestai ir jų sėkmę lemiančios žvaigždės egzistuoja ne veltui. Nakvynė viešbutyje.
Kelionės kulminacija, žinoma, taps vienas didžiausių ir įspūdingiausių kultūrinių šedevrų pasaulyje – Tadž Mahalis (Taj Mahal). Indijoje meilė įvairialypė ir amžina – būtent apie tokią – graudžią, tačiau kartu įkvepiančią mogolų imperatoriaus Šachdžahano (Shah Jahan) ir jo mylimosios Mumtaz Mahal meilę pasakoja dar šešioliktame amžiuje pastatytas mauzoliejus. Savo atspindį į Jamunos upę (Yamuna) metantys, Indijos savastimi kadaise tapę rūmai, visus keliautojus kviečia pažinti egzotišką islamiškosios kultūros pasaulį.
Daugiau nei du dešimtmečius maždaug dvidešimt tūkstančių darbininkų statė šį pasaulio meilės simbolį. Nors Tadž Mahalį supa sienos, jo pieniškos spalvos kupolai, remiantys karštą Indijos dangų, matosi iš toli. Vietiniai gyventojai su džiaugsmu rodo kelią link populiariojo Tadžo, o rikšų vairuotojai pasakoja istorijas apie jo grožį. Viso pasaulio turistai ir meilės ieškotojai skuba pamatyti šio stebuklo: tik penktadieniais, svarbią musulmonams dieną, Tadž Mahalis virsta islamiškos minties centru, į save neįsileidžiančiu pašaliečių.
Itin simetriškas ir harmoningas Tadž Mahalis atspindi mogoliško (persiško) meno apologiją, retkarčiais persmelktą hinduistinės architektūros motyvų. Ant pagrindinių vartų fasado inkrustuoti šventojo Korano maldų žodžiai laimina kiekvieną atvykėlį, o ant smiltainio plokštės pakylėtas Mumtaz mauzoliejus talpina Shahdžahano ir jo mylimosios kapus. Kalbama, kad Tadž Mahalio grožis geriausiai atsiskleidžia žvelgiant į jį iš Agros forto, kuriame paskutines savo gyvenimo dienas praleido Shahdžahanas, įkalintas savo sūnaus Aurangzebo (Aurangzeb). Nakvynė viešbutyje.
Mažasis Indijos deimantas Orča panaikins įsitikinimą, kad ši šalis – tik įvairūs garsai, prekeivių šūksniai ir dulkių kamuoliai. Įsivaizduokime: ant srauniai tekančios Betvos (Betwa) upės kranto saulę atspindi senovinių rūmų stogai, iš šventyklų ataidi giesmės viešpačiui Ramai, o danguje tyliai ratus suka grifai.
Mažas, bet nepakartojamas Orčos miestelis iki šių dienų pritraukia daugybę Indijos piligrimų: čia jie išpildo slapčiausius pasižadėjimus dievams, pasisemia ramybės ir paskęsta tarp visą Orčą svarinančių įvairiaspalvių bugenvilijų žiedų.
Orčos virtuvė vegetarinė, sunku gauti alkoholio, nes miestas stengiasi išlaikyti „švaraus“ religinio centro įvaizdį. Čia galima pasmaguriauti pieniškais saldumynais, paplepėti su prekeiviais, kviečiančiais į svečius, išgerti ne vieną puoduką chai masala arbatos. Orča buvo labai galinga centrinės Indijos karalystė, kurios didybė akmenyje buvo apsaugota nuo bėgančio laiko, todėl Bundelos valdovų pastatyti rūmai ir šventyklos atrodo beveik taip pat, kaip kažkada, kai juose gyveno radžos su savo svitomis. Aplankysime miesto rūmus ir pilis, kuriuose harmoningai jungiasi indiška ir islamiška architektūra, papuošta balkonais, kupolais, skulptūromis, subtilia kapaviečių puošyba. Pasakojama, kad šie istoriniai pastatai kartais padaro net didesnį įspūdį, nei pats Indijos pasididžiavimas Tadž Mahalis. Nakvynė viešbutyje.
Turistinis Khajuradžo kaimelis dėl jame esančio šventyklų komplekso yra vienas didžiausių turistų traukos centrų religingoje Indijoje. Tad nereikia stebėtis, kai Orčos parduotuvių savininkai entuziastingai klausinėja turistų, ar šie jau matė išdykėliškus Kadžuradžo meilės monumentus. Pastatytos Chandelų dinastijos valdovų dešimtame-vienuoliktame amžiuje, šventyklos stebina erotinių figūrų įvairove ir įkūnija visus šiapusinius geidulius ir aistras. Šie statiniai siejami su Tantros ezoterika, seksualinės sueities praktika ir aistrų transformavimu į išsivadavimą. Taigi švari ir religinė Orča bei Kadžuradžo erotinių skulptūrų kompleksas papildo vienas kitą ir atspindi žmogaus gyvenimo esmę: gimimą, pasaulietinį gyvenimą, seksualumą, atsižadėjimą ir dievybės paieškas.
Nenorintiems niekur keliauti, pasiūlysime viešbutyje pasilepinti ajurvediniais masažais ir pailsėti. O gal norėsite pasivaikščioti mieste? Orčos prekybininkai, virėjai ir saldainių pardavėjai džiaugiasi, kad kiekviena diena miestelyje panaši į šventišką mugę – juk nėra laiko liūdėti ir dykinėti, kai reikia išpilstyti tiek daug arbatos, supakuoti tirpstančius ledus ar sumaniai parduoti kraujo spaudimą reguliuojantį upės perlų vėrinį. Vakarienė viešbutyje.
Vakare autobusu važiuosime į Džansi miestą, iš kurio naktiniu traukiniu vyksime į kultūrinį ir religinį Indijos lopšį – Varanasio miestą. Kelionė naktiniu traukiniu – neatsiejama indų kasdienybės dalis. Galime nustebti dėl įvairių indų papročių – vieni jų visą naktį dalinasi gyvenimo istorijomis, kiti valgo, o užsieniečius pasitinka plačiomis šypsenomis. Nakvynė traukinyje, miegamuosiuose vagonuose. Kelionės trukmė – apie 12 valandų.
Varanasis pasižymi stipriu religiniu krūviu ir emociškai turbūt yra vienas „stipriausių“ Indijos miestų. Jame persipina hinduizmo, budizmo, džainizmo ir islamo tikėjimai. Hinduistai tiki, jog šį miestą iš savo malonės įkūrė asketiškasis dievas Šiva, suteikiantis išsivadavimą visiems, kurie miršta Varanasio apylinkėse, todėl daugybė hindų plūsta į Varanasį atlikti įvairių ritualinių apeigų, susijusių tiek su žemiško gyvenimo ciklais, tiek su mirtimi. Iš traukinių stoties keliausime į viešbutį ir po kelių valandų poilsio pradėsime turą po šį šventąjį miestą.
Nuo neatmenamų laikų šiame Indijos mieste gyvena šventieji, asketai, mąstytojai, dievai ir mirusieji. Varanasyje sutelpa visa spalvinga, prieštaringa, daugialypė Indija ir jis, mūsų, vakariečių, akimis gali pasirodyti viena mistiškiausių, labiausiai nesuvokiamų vietų pasaulyje.
Varanasio žmonės drąsūs ir labai familiarūs. Čia nuolatos tvyro kiek chaotiška maskarado atmosfera, kurioje vietinių ir svetimšalių tapatybės susilieja per visus apėmusį džiugų nusiteikimą garbinti. Gatvės prekeiviai švaistosi ilgais maldos karoliukų vėriniais, vaisių pardavėjai dievagojasi, jog jų guavos – pačios saldžiausios.
Svarbu paminėti, kad tai miestas, kuriame norėsite įsigyti lauktuvių! Varanasio šilko pramonė stebina visą Indiją: sakoma, jog kiekviena jaunamartė svajoja vestuvių dieną pasipuošti sariu, pasiūtu iš Varanasio šilko, o kiekviena šeimininkė svetainėje pasitiesti iš to šilko išaustą kilimą.
Kiekvieną dieną Varanasio oras pulsuoja nuo pasaulį tveriančių, palaikančių ir griaunančių garsų: maginės sanskrito formulės, ilgesingos giesmės, verksmas ir juokas, vandens teškenimas, galiausiai, degančios ugnies ūžesys susilieja į viena ir ištirpsta kažkur tolumoje. Iš kosminių Himalajų viršūnių tekanti Motina Ganga teikia žemiškas dovanas ir jas atsiima atgal. Kai saulė leidžiasi, tyliuose šventyklų sanktuariumuose užmiega dievai, o Varanasio žmonės ima laukti naujo ryto. Vakare stebėsime įspūdingą „Ganga aarti“ religinį ritualą ant Gangos upės kranto. Šis ritualas – tarsi religinis cirkas: žmonės, žyniai, įvairių dievų stabai, garsiakalbiai, skimbčiojantys varpai, dainavimas, smilkalai, gėlės ir ugnis. Visa tai sujungus pajuntama labai jausminga patirtis. Sakoma, kad tai vienas labiausiai įkvepiančių dalykų Indijoje. Nakvynė viešbutyje.
Ant Gangos upės pakrantės buriasi vediniai šventikai-brahmanai, padedantys paprastiems žmonėms atlikti reikiamus ritualus, o Manikarnikos ghate liepsnojanti amžinoji kremacijos ugnis palaiko niekada nenutraukiamą kūnų deginimo procesą, kuris išlaisvina velionį iš žemiškos priklausomybės ir perkelia jo sielą pas susitelkusias dievybes. Ugnis čia negęsta ištisus metus – kiekvienas hinduizmą išpažįstantis indas svajoja būti sudegintas ant laužo būtent čia, Gangos upės pakrantėje. Mirusiojo pelenai išberiami čia pat, į šventąją Gangos upę.
Grįžę į viešbutį papusryčiausime. Mūsų kelionė tęsis aplankant Sarnath. Tai legendinė vietovė, pasatatyta dar III a. prieš Kristų. Tikima, kad būtent čia Buda savo pasekėjams tarė pirmąjį pamokslą apie budizmo principus. Vakare važiuosime į Varanasio oro uostą, kur mūsų laukia skrydis į Delį. Nakvynė viešbutyje.
Vakarietiškos įtakos ir uosto statusas lėmė kosmopolitiškos Kočino kultūros klestėjimą: čia gyvenantys žmonės kreipia daug dėmesio į šiuolaikinės mados tendencijas, mėgaujasi greito maisto restoranų patiekalais, lankosi muziejuose bei galerijose ir didžiuojasi Molivudo (Mollywood), malajalietiško Bolivudo atitikmens, filmų industrija.
Kočino miestas garsus prieskonių ir jūros gėrybių eksportu, informacinėmis technologijomis, laivų statyba, siuntinių pervežimu vandens keliais ir turizmu. Tačiau, nors Kočino laivininkystė sparčiai modernėja, kiekvienas, kada nors lankęsis sūriu oru ir drėgno karščio bangomis persmelktose Kočino pakrantėse, niekada nepamirš į milžiniško voro kojas panašių žvejybos tinklo konstrukcijų, pradėtų naudoti dar tais laikais, kai krikščioniška portugalų ranka valdė karališką Kočino „lagūną“.
Atvykę į Kočino oro uostą, vyksime į Alepio (Alleppey) uostą, kuriame mūsų grupės jau lauks autentiškas Keralos laivas ir visa įgula – kapitonas ir virėjai. Jie visą parą bus mūsų kelionės draugai ir palydovai – plukdys mus autentiškais Keralos kanalais ir ruoš tradicinius pietų Indijos valgius, kurie stipriai skiriasi nuo to, ką valgėme šiaurės Indijoje. Laivas užsakytas tik mūsų grupei.
Alepis – tai rytų Venecija, gamtos grožiu pralenkianti ne vieną Keralos gyvenvietę. Išvagotas daugybės kanalų, upių ir lagūnų, žaliuojantis skaisčia gaivia augmenija, švelniai atsirėmęs į Arabijos jūrą skaičiuoja lėtai slenkančias dienas. Kaip ir Italijos Venecijoje, čia gyvenimas verda ir ant vandens: daugybė gyvatiškų valčių skrodžia upių ir kanalų vandenis.
Alepio gamta pasižymi kokosinių palmių gausa, visi ištroškusieji gali mėgautis gaivinančiu ir maistingu kokosų pienu. Čia viskas gyva: vėžliais, žuvimis, krevetėmis knibždantis vandens pasaulis ir žaliuojanti žemės karalystė, kurioje patogiai gyvena tamsios baltadantės moterys ir vandenų kalbą išmanantys vyrai. Akivaizdu, jog jų kasdienybė paprasta kaip ryžių košės dubenėlis, laukinio paplūdimio vienatvė ir tyla – dėl to tokia brangi ir nepakartojama. Saulei leidžiantis prisišvartuosime prie egzotiško kanalo. Laive įrengti patogūs kambariai, kuriuose nakvosime. Vakarienė ir nakvynė laive.
Mararikulam ilsėsimės viešbutyje ant Arabijos jūros kranto. Vakarienė ir nakvynė viešbutyje.
Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę.
Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę.
Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę.