Ignalinos regionas | Apie Ignalinos regioną
Ignalinos krašto muziejuje galima susipažindinti su šių vietų ir gyventojų istorija, jų amatais, papročiais ir tradicijomis. Greta pagrindinių ekspozicijų nuolat organizuojami įvairūs renginiai, parodos ir edukaciniai užsiėmimai.
Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia su varpine garsi ne tik tuo, kad kažkada puošė popierinio lito kupiūrą, bet ir tuo, kad bažnyčia pastatyta nenaudojant pjūklo ar vinių.
Vienintelis Lietuvoje Bitininkystės muziejus saugomas pagonių dievų skulptūrų, kviečia iš arčiau susipažinti su bitininkystės paslaptimis. Muziejaus teritorijoje smagu pasivaikščioti, paragauti medaus ar atsikvėpti hamakuose. Vidaus interaktyvios ekspozijos kviečia pasisvečiuoti bitininko namelyje, dirbtuvėse ir net pačiame avilyje.
Trečią pagal dydį Plaktukų ekspoziciją galima aplankyti Ignalinos rajone. Čia pamatysite ne tik Lietuvoje naudotų, bet ir iš tolimų kraštų atvežtų plaktukų.
Vienintelį Lietuvoje ežerą ežere galima rasti Baluošo ežero ilgasalėje saloje.
Vidiškių dvarą puošia ne tik klasicistinio stiliaus rūmai, bet ir link Varnio ežero vedantis terasinis sodas.
Paliesiaus dvare kviečiame susipažinti ne tik su šios vietos istorija, pasigrožėti architektūra ir gamta, čia rengiami koncertai, edukacinės programos, veikia restoranas ir fizinio krūvio terapijos klinika.
Paplovinio ežero krante stovinti skulptūra pasakoja Igno ir Linos meilės istoriją iš kurios kilo miesto pavadinimas.
Palūšėje gimė pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kūrėjas, kompozitorius Mikas Petrauskas, tad jam skirtas paminklas pastatytas būtent šiame kaimelyje.
Respublikinės reikšmės dailės paminklas (bronza, granitas) Rojaus kaime, sukurtas ir pastatytas 1961 m. (skulptorius Vladas Žuklys), skirtas žymiam Lietuvos sodidinkystės pomologui, Peterburgo miškų instituto profesoriui A.Hrebnickiu atminti.
Dūkšto dvaras. Tarp dviejų ežerų - Parsvėtaičio ir Parsvėto - stovintis dvaras buvo įkurtas 1862 m. Iki šiol galima grožėtis klasicistinio stiliaus dvaro rūmais ir netaisyklingo geometrinio plano dvaro parku.
Sirvėtos (Didžiasalio) apžvalgos bokštas. Šis 2013 metais pastatytas bokštas dėl savitos konstrukcijos dar yra vadinamas „Arka“. Iš bokšto apžvalgos aikštelės atsiveria Didžiasalio kaimo ir Sirvėtos regioninio parko kalvota kraštovaizdžio panorama.
Strigailiškio kaimo seklyčioje įrengtoje muziejnėje ekspozicijoje pasakojama Ignalinos krašto žuvininkystės ūkio istorija, pristatomi senieji verslinės ir mėgėjiškos žūklės įrankiai.
Kazokinės dvaras. Pirmą kartą dvaras minimas 1738 m. Išlikusios puošnios dvaro arklidės, kurias galima pamanyti esant ir pagrindiniu dvaro pastatu, dvi alėjos, klojimas, keli ūkiniai pastatai gretimame Nastazavo kaime.
Meikštų dvaras. Dvaras minimas jau XVIII a. Jis, kaip palikimas, tais laikais iš Naruševčių atiteko Augustinui Vavžeckiui. XIX a. pab. dvarininkas Simonas Meištovičius pastatė neogotikinės pilies formų rūmus. Tai buvo vieni iš trijų Lietuvoje anglų neogotikos statinių.
Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. 1929 m. pastatyta medinė koplyčia, priklausiusi Vidiškių parapijai. 1933 m. rugsėjo 17 d. Gardino karinis dekanas kunigas Kazimieras Suchockis pašventino medinę bažnytėlę. 1938 m. pradėta naujos bažnyčios statyba, kurią nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Neužbaigtą bažnyčią po karo sovietinė valdžia nusavino. 1988 m. paskelbtas naujos bažnyčios projektavimo konkursas, kurį laimėjo architektas Ričardas Krištapavičius ir dizaineris Vincas Dineika. 1989 m. lapkričio 11 d. J.E. arkivyskupas Julijonas Steponavičius pašventino būsimosios bažnyčios kertinį akmenį. 1990 m. įsteigta parapija.
Švenčiant Ignalinos miesto 150 metų jubiliejų, 2016 m. birželio 24 d. Laisvės aikštėje atidengta skulptūra „Dviratininkas“, kurią sukūrė ignalinietis menininkas Jonas Grunda.
Paminklas tremtiniams. Stovi geležinkelio stoties aikštėje, į pietus nuo geležinkelio stoties. Pastatytas 1989 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Ignalinos rajono tarybos rūpesčiu.
Gaveikėnų vandens malūnas. Šis vienaaukštis malūnas pastatytas XIX amžiuje, stovi prie Palaukinio upelio, Gaveikėnų kaimo pietrytinėje dalyje, pamiškėje visai netoli kelio Ignalina – Ginučiai. Šalia malūno rasite užtvanką su tiltu, čia dažnai atvyksta maudytis poilsautojai.
Vienas iš nedaugelio vandens malūnų rajone įsikūręs ant Pakaso ežero kranto, visai netoli Senovinės bitininkystės muziejaus.
Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia. Yra Ceikinių miestelyje, 12 km į pietryčius nuo Ignalinos. 1773 m. bajoras Mikalojus Šmigelskis Ceikiniuose pastatė medinę bažnyčią ir paskyrė jai beneficiją. 1904 m. kun. Jono Burbos rūpesčiu Ceikiniai tapo parapija. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia sudegė ir atstatyta tik po karo. 1947 m. klebonas Bronius Laurinavičius bažnyčią padidino. 1963-1979 m. klebonavo Karolis Garuckas, aktyviai gynęs tikinčiųjų teises (palaidotas šventoriuje). 2016 m. bažnyčia degė dar sykį. Buvusoje bažnyčioje buvo įrengti trys altoriai. Šventoriuje stovi išlikusi po gaisro 3 aukštų medinė varpinė. Šiuo metu baigiami bažnyčios atstatymo darbai.
Kelyje Šakarva–Antalksnė–Kirdeikiai, prieš pat Antalksnę, 6-ame km esančioje poilsio aikštelėje, 2016 m. rudenį „apsigyveno“ žavus trijų metrų aukščio metalinis vyrukas, ridenantis akmenį. Aikštelėje pastatyta skulptūra „Kelininkas“ (aut. Raimondas Žievys ir Jonas Grunda) yra maždaug 3 metrų aukščio. Šalia jos atvežtas akmuo iš laukų, esančių tarp Mozūriškės ir Linkmenų, sveria 6,5 t. Akmenį atvežė kelininkai, o skulptūrą – Raimondas su Jonu, pasitelkę specialiąsias pajėgas.
Skulptūrų takas Lūšių ežero pakrantėje. Lūšių ežero pakrantėje, prie Meironų kaimo, stovi 16 medinių skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Ignaliniečio P. Petronio skulptūra „Laumių pasaka“ byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po 12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankina keistu būdu – užkutena.
2011 m. paskutinį vasaros sekmadienį Kačergškės kaime šventėje ,,Atverkim praeities vartus‘‘, skirtoje 1831 metų sukilimo Kačergiškės apylinkėse 180 metų sukakčiai paminėti, atidengta ąžuolinė skulptūra (aut. Teofilis Patiejūnas) sukilimo dalyviams atminti. Remiants istoriniais šaltiniais rimtas susirėmimas su Rusijos caro armija prie Kačergiškės vyko 1831 metų gegužės 21 dieną. Po mūšio prie Gluboko, Baltarusijoje, sukilėlių dalinys, vadovaujamas Emilijos Pliaterytės, netikėtai užpuolė carinės kariuomenės būrį, atvykusį iš Vidžių, ir išvaikė jį. Sukilimas kilo iš laisvės troškimo ir siekio, net gyvybė buvo nesvarbi.
1996 m. Švenčionijos kraštiečių klubo iniciatyva prie jo gimtosios sodybos Dysnos kaime atidengtas paminklinis akmuo iškilaus politiko, pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės vadovui atminti. 2018.04.20 atidengtas informacinis stendas, pagamintas 135-osioms A. Voldemaro gimimo metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti. Stendą pagamino Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokytojas, Tverečiaus seniūnaitis Darius Vytėnas. Nuotraukos autorė Jolanta Jurėnienė.
Rimšėnų kaimo kapinaitėse, Vidiškių seniūnijoje, išlikę šešių dvarininkų Kaminskių kapavietės. Ignalinos miesto istorija išaugo iš Vidiškių dvaro, kurį XIX a. valdė Kaminskiai. Dvarininko Ignoto Kaminskio valdymo metu nuo geležinkelio statybos prasidėjo Ignalinos miesto istorija.
Didžiasalio kaimas. Gatvinis etnografinis kaimas. 1971 m. paskelbtas etnokultūriniu draustiniu, kuriame saugomos net 42 sodybos, yra 25 paminkliniai pastatai. Kaimas susikūrė XVI a. viduryje per valakų reformą ir nuo seno priklausė Zablatiškių dvarui. 1940 ir 1944 metais gaisrai naikino didesnę dalį kaimo pastatų.
Juodagalvių malūnas priklausė Krikonių dvarininkams Belikovičiams, jis dvaro inventoriaus knygose minimas jau XVIII a. (1738 ir 1750 m.). Malūno klestėjimo metai, jo „aukso amžius“, buvo lenkmečiu, paskutinio tragiškos lemties dvarininko Edvardo Belikovičiaus laikais. Jis pastatė naują, našesnę lenkišką turbiną, vietoje vienų įrengė dvejas girnas. Vienomis malė tik prastus grūdus gyvuliams, o antromis - miltus duonai ir pyragams. Miltus pikliavojo, gamino grucę (perlines kruopas). Nauja turbina geriau panaudojo ir vandens galią. Vanduo buvo įkinkytas ne tik turbiną sukti, bet ir kitus pagalbinius mechanizmus dirbti, keldavo maišus į viršų. Iš visų apylinkės kaimų veždavo malti grūdus, ypač geras piklius.
Kazitiškio kaimo pietvakarinėje dalyje, prie Gilučio ežero, buvo dvaras, žinomas nuo XVII a. Dvarininkai Radieckiai-Mikuličiai nesiveržė statyti puošnių rūmų, o nuosekliai, pagal projektą formavo sodybos teritoriją, statydino ūkio pastatus, stebinančius tvirtumu, konstrukcijų patvarumu ir puošybos elementais. Šalia dvaro yra parkas – vietinės reikšmės gamtos paminklas. Parkas įkurtas XIX a., užima 4 ha teritoriją. Jis įspūdingomis penkiomis terasomis leidžiasi į Gilučio apyežerę.
Mėčionių gatvinis kaimas. Dvipusis gatvinis rėžinis kaimas, susikūręs XVI a. viduryje, valakų reformos metu. 21 sodybos kaimas paskelbtas architektūros paminklu.
Kudabiškės etnografinis kaimas. Gatvinis kaimas susiformavo palei Kamajos upės vagą, atkartojančią kaimo gatvelę. Istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas 1716 m. kaip priklausantis Dysnos dvarui. Per I pasaulinį karą kaimas buvo sunaikintas, 1920 m. – atstatytas. Dabar išlikę 4 namai.
Kukutėlių gatvinis kaimas. Susikūręs XVI a. viduryje, valakų reformos metu. Tuomet kaimas priklausė Pacų valdomam Erzvėto dvarui. 1602 m. jie dvarą su kaimu padovanojo Tverečiaus bažnyčiai ir vienuolynui, 13 sodybų kaimas paskelbtas architektūros paminklu.
Išsidėstęs pusiasalyje tarp 4 ežerų. Išskirtinis unikalia architektūra ir išplanavimu, todėl čia įsteigtas Salų kultūrinis rezervatas. Pirmą kartą kaimas paminėtas 1783m. Breslaujos bažnyčių vizitacijos knygoje.
Senosios Katinautiškės kupetinis kaimas. Vienintelis Rytų Lietuvoje. Kaimo vardas pirmą kartą paminėtas 1775 metais, priklausė Dysnų dvaro Astraviškių palivarkui. Per I pasaulinį karą nugriauti visi pastatai, rąstai naudojami apkasams tvirtinti. XX a. trečiajame dešimtmetyje atstatyto kaimo planas nepakito: pastatai statyti ant senų pamatų. Išskirtinė ypatybė – kapinaitės kaimo viduryje. Kaimą sudaro 9 etnografinės paminklinės sodybos.
Nevaišių kalnas – ketvirta aukščiausia Lietuvos kalva (aukštis 289,69 m virš jūros lygio). Ji stūkso 4 km į šiaurę nuo Ceikinių, prie Nevaišių kaimo. Tai aukščiausia Švenčionių aukštumos vieta.
Vilkakalnio kalva ir apžvalgos bokštas. Kalva Ignalinos miesto teritorijoje, virš Žaliojo (Šiekščio) ežero, šalia Letuvos žiemos sporto centro. Ant kalno yra 25 m aukščo apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria nuostabūs panoraminiai vaizdai.Kažkada šioje vietoje stovėjo medinis šuolių su slidėmis tramplinas ir jis buvo aukštesnis už šį bokštą!
Asalnų pušis. Valstybės saugomas gamtinis kraštovaizdžio botaninis objektas. Yra Aukštaitijos nacionaliniame parke, Linkmenų miške, Asalnų hidrografiniame draustinyje. Auga pačioje Asalnų ežero pakrantėje. Kamieno apimtis 3 m, medžio aukštis 23 m.
Tverečiaus ąžuolas. Auga Tverečiaus miestelyje, prie bažnyčios. Valstybės saugomas gamtinis botaninis kraštovaizdžio objektas. Aukštis 28 m, kamieno apimtis 5,5 m.Prieš Antrąjį pasaulinį karą ąžuolo viršūnė nupjauta. Ąžuolas auga buvusios senovės lietuvių tikybos šventvietėje. Pasak legendų, per 1387 krikštą čia gyvenęs vaidila užgesino šventąją ugnį ir kumščiu į žemę įkalė ąžuolinę lazdą, iš kurios ir išaugęs Tverečiaus ąžuolas.
Ažušilės piliakalnis su gyvenviete yra valstybės saugomas objektas, esantis Vidiškių seniūnijoje, 1,3 km į rytus nuo Ilgio ežero, 0,85 km į šiaurės rytus nuo Žiežulio ežero, 0,85 km nuo Palukštinio ežero, 0,25 km į vakarus nuo Vidiškių–Ažušilės–Kūjiškės kelio, 0,6 km į rytus nuo Ažušilės-Žvirbliškės kelio ir 0,7 km į pietus nuo Ažušilės-Poviliškės kelio. Tai 15-20 m aukščio kalva, vadinama Piliakalniu. Kalvos viršuje yra vos išsiskirianti, maždaug 20 m ilgio pietvakarių-šiaurės rytų kryptimi, 10 m pločio aikštelė su iškiliu pietvakarių galu. 1991 m. piliakalnis patvirtintas archeologijos paminklu.
Pirmojo pasaulinio karo gynybiniai įtvirtinimai. Kultūros paminklas. Yra abipus Adutiškio-Vidžių kelio (Didžiasalio seniūnija), 50 km ilgio ruože (dalis Baltarusijoje). Vokietijos kariuomenės įvairios paskirties kariniai statiniai.
Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia. Yra Dūkšto miestelyje. Pirmąją medinę Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčią Senajame Dūkšte (Dūkšteliuose), Dūkšto dvare apie 1601 m. pastatė dvaro savininkai Rudaminos. Ji 1674 m. atstatyta. Medinė bažnyčia Dūkšte pastatyta 1936 m. Ji, 1956 m. sudegus Senojo Dūkšto (Dūkštelių) bažnyčiai, tapo jungtine parapijos bažnyčia. Bažnyčioje yra 2 kultūros paminklai: paveikslai Šv. Jonas Krykštytojas (sukūrė Jonas Rustemas) ir „Marija su kūdikiu“.
Dūkšto Švč. Trejybės sentikių cerkvė. Įregistruota 1948 m., buvo apie 50 tūkst. tikinčiųjų. 1957-1958 m. Maskvos patriarchijos lėšomis kapitaliai suremontuota. 1963 m. dėl bendruomenės negausumo uždaryta. Pastate buvo sandėlis. Po 1989 m. pastatas suremontuotas, vyskupijos vadovybė perdavė jį Dūkšto sentikių parapijai.
Vosiūnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Yra Vosiūnų kaime, Dysnos dešiniajame krante, prie Baltarusijos sienos. Bažnyčios statyba 1918 m. pradėjo rūpintis kun. Vaclovas Giedrys. Kunigo Juozo Erciaus rūpesčiu 1919 m. bažnyčia pradėta statyti Kazėnuose (2 km nuo Vosiūnų). Buvo įrengta laikina koplyčia. Kilus nesutarimams su žemės savininku, statyba nepradėta. 1921 m. Kun. J. Ercius pastatė dabartinę bažnyčią. Bažnyčia neįprastų proporcijų, bazilikinė, žema, plati, su bokšteliu ant apsidės. Vidus 3 navų. Šventoriaus tvora metalinio tinklo.
Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Klasicistinio stiliaus mūrinė bažnyčia puošia Mielagėnų kaimelį ir savo forma šiek tiek primena Vilniaus arkikatedrą baziliką. Šioje vietoje mūrinė bažnyčia stovi jau nuo 1790 metų.
Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Šv. Onos bažnyčia. Yra Naujojo Daugėliškio miestelyje. Vaitiekus Goštautas 1526 m. Senajame Daugėliškyje (3 km į pietus nuo Naujojo Daugėliškio) pastatė medinę parapinę bažnyčią. 1600 m. pastatyta nauja. 1812 m. atstatyta. 1886 m. bažnyčią sudegino žaibas. 1889 m. klebono Jono Burbos rūpesčiu Naujajame Daugėliškyje atstatyta Šv. Joakimo ir Šv. Onos bažnyčia. Bažnyčioje yra kultūros paminklas, joje yra 3 molbertinės tapybos paveikslai („Šv. Pranciškus Asyžietis“, „Šventoji šeima“, „Šv. Ona“) ir taurė (žalvaris, kalstymas, plakiravimas, auksavimas, padaryta 1738m.).
Ažušilės pilkapynas. Kultūros paminklas ir valstybės saugomas objektas, esantis Vidiškių seniūnijoje, 0,7 km į šiaurės vakarus nuo Ažušilės kaimo, 1,4 km į rytus nuo Balčio ežero rytinio kranto, 0,4 km į šiaurę nuo Ežerėlio ežero, į pietus nuo Ignalinos-Kalviasalio kelio, Vidiškių miške, Ignalinos girininkijos 96 kvartalo pietinėje dalyje ir 97 kvartalo pietvakariniame kampe. Pilkapyną sudaro 80 pilkapių. Atstumas tarp pilkapių įvairus - nuo šalia vienas kito iki 20 m. Sampilai 6-12 m skersmens ir 0,3-1,3 m aukščio su duobėmis ir griovių žymėm prie pagrindo. Pilkapiai būdingi I tūkstantmečio antrajai pusei – II tūkstantmečio pradžiai.
Būdakalnis (arba Ažušilės kalnas, Ažušilis) – viena aukščiausių kalvų Lietuvoje (284,8 m), 3 km į rytus nuo Ignalinos, Švenčionių aukštumoje. Susidarė paskutinio ledynmečio metu iš moreninio priemolio, žvirgždo, gargždo, riedulių. Šiaurinėje kalvos papėdėje įsikūręs Ažušilės kaimas.
Paliesiaus dvaro ąžuolas. Ignalinos rajono savivaldybės saugomas išskirtinis ąžuolas, gamtos paveldo objektas, esantis Paliesiaus kaime. Ąžuolo aukštis – 25 m, apimtis – 4,60 m.
Vaišniūnų ąžuolas – Ignalinos rajono savivaldybės saugomas išskirtinis ąžuolas, gamtos paveldo objektas, esantis Ignalinos rajone, Vaišniūnų kaime. Ąžuolo aukštis – 17,1 m, apimtis – 3,33 m, auga prie pagrindinės gatvės (kelio 1423 Aza- Vaišniūnai- Ginučiai- Kirdeikiai). Medis paskelbtas saugomu 2004 m. Tarpukaryje pro ąžuolą ėjo Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, buvo įrengtas pasienio postas.
Kazitiškio ąžuolas – saugomas išskirtinis ąžuolas, gamtos paveldo objektas, esantis Ignalinos rajone, Kazitiškio kaime. Ąžuolas auga dvarvietės parke, netoli Kazitiškio seniūnijos pastato (100 m į parko gilumą). Ąžuolo apimtis- 4,45 m, aukštis- 29,9 m.
Palūšės ąžuolas. Išskirtinis ąžuolas, valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, esantis Ignalinos rajone, Palūšės kaime. Ąžuolas auga prie pat Palūšės bažnyčios šventoriaus tvoros, iš pietų pusės. Ąžuolo kamieno apimtis- 4,60 m, aukštis- 26 m, amžius- 400 metų. Didelis, senas, vaizdingoje Salų II kaimo vietoje augantis ąžuolas. Ąžuolo kamieno apimtis - 4,5 m, aukštis - 24 m, amžius - apie 450 metų. Ąžuolas auga kaimo centrinėje dalyje tarp sodybų.
Ignalinos geležinkelio stoties vandentiekio bokštas – vienas seniausių pastatų Ignalinos mieste.Šešiakampio plano, 2 aukštų vandentiekio bokštas pastatytas kartu su stotimi tiesiant geležinkelį Varšuva - Sankt Peterburgas apie 1862 m. Buvo skirtas vandeniui pilti į garvežius, vėliau tiekė vandenį gretimiems namams. Šiuo metu nenaudojamas.
Kačergiškės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Yra Kačergiškės kaime Naujojo Daugėliškio seniūnijoje. Dar 1748 m. buvo pastatyta koplyčia. 1783 m. perstatyta. Medinė koplyčia po Antrojo pasaulinio karo buvo nenaudojama, o 1961 m. sovietinės valdžios ji buvo paversta sandėliu. 1990 m. klebono Edmundo Paulionio iniciatyva pradėtas bažnyčios remontas. Atstatymo darbai, vadovaujant kun. kleb. Kęstučiui Raliui, baigti 1993 metais. Prie bažnyčios pastatytas koplystulpis "Kristaus prisikėlimas" (aut. Teofilis Patiejūnas).
Gaidės Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia.Yra Gaidės kaime, Rimšės seniūnijoje. Pastatyta 1726 m. Per 1794 m. sukilimą apgriauta. 1812 – atnaujinta. 1883 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1925 m. įkurta parapija. 1938 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Bažnyčioje yra 5 paveikslai (kultūros paminklai): „Marija“, Teofilio Bruževskio portretas, „Šv. Teofilis“, „Šv. Baltramiejus“, „Šv. Martynas“.
Tverečiaus Šv. Trejybės bažnyčia. Yra Tverečiaus miestelyje. 1501 m. Tverečiuje pastatyta medinė bažnyčia ir įkurdinti reguliarieji atgailos kanauninkai. 1622 m. Petras Pacas bažnyčiai paskyrė Erzvėto polivarką ir Kukučių kaimą. 1662 m. Trakų vaivada Mikalojus Pacas pastatė naują bažnyčią ir vienuolyną (uždarytas 1832 m.). Vietoje sudegusios 1862 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1891 m. šventoriuje pastatyta koplytėlė. 1906 m. pastatyta mūrinė bažnyčia (B. Kokijevskio- Kozėlos projektas). Bažnyčia neogotikinė, stačiakampio plano, dvibokštė, su žemesne abside. Vidus bazilikinis, 3 navų, skliautuotas. Dailės kūriniai, esantys bažnyčioje, yra kultūros paminklai: molbertinė tapyba – „Vyskupas Mykolas Giedraitis“, „Apaštalas Judas Tadas“, „Šv. Marija Magdalietė“, Šv. Jono Kantiečio stebuklas“; skulptūros – „Šv. Kristoforas“, „Nežinomas šventasis“, „Nukryžiuotasis“, „Kristus, nešantis kryžių“.
Rimšės Švč. Trejybės bažnyčia. Yra Rimšės miestelyje. Iki 1669 m. Feliksas Pacas pastatė koplyčią. 1747 m. pastatyta bažnyčia. 1803 m. pastatyta nauja medinė. 1925 m. bažnyčia perstatyta, įkurta parapija. Bažnyčia kryžminio plano, vienabokštė, su trisiene apside. Bažnyčios dailės kūriniai yra kultūros paminklai: „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“, „Šv.Jurgis“.
Paringio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Yra Paringio kaime. 1620 m. pastatyta koplytėlė, kuri išgarsėjo Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra. 1745 m. pastatyta medinė koplyčia. 1819 m. sumūryta nauja koplyčia, įrengtas altorius, paskirtas kunigas. Ji veikė kaip Daugėliškio parapijos filija. 1837 m. birželio 29 d., daugiau nei prieš 100 metų per dešimtosios atlaidus įvyko didžiulis gaisras, jame žuvo beveik visi į mišias atėję maldininkai, beveik 300 žmonių, įskaitant ir 3 kunigus. Tai didžiausias gaisre žuvusių žmonių skaičius Lietuvoje. 1838 m. koplyčia atstatyta ir pašventinta. 1933 m. bažnyčia suremontuota. Atnaujinta 1966 m. Dar ši bažnyčia garsėja tuo, kad buvo pastatyta ant stebuklingo šaltinio, dabar prie Paringio bažnyčios stovi šulinys, kuriame trykšta tas pats stebuklingas vanduo.
Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčia. Yra Linkmenų miestelyje. 1517 m. Karalius Žygimanto Senojo paliepimu buvo įsteigta Linkmenų parapija ir pastatyta medinė bažnyčia bei varpinė. 1554 m. minima sumenkusi bažnyčia. 1645 m. pastatyta nauja. Grafas Tiškevičius 1720 m. pastatė medinę bažnyčią. 1882 m. patvirtintas karo inžinieriaus Čerkasovo naujos mūrinės bažnyčios projektas. Pastatyta 1887 m. Bažnyčia kelis kartus nukentėjo nuo karų. Bažnyčia istoristinė. Tai originalus 19 a. akmenų ir plytų mūro pastatas su eklektikos ir neoromantikos stilių bruožais. Dekoratyvia kompozicija išsiskiria altoriai, presbiterijos baliustrada, sakykla, Dievo Motinos statula, originalūs vargonai, paauksuotuose rėmuose ant drobės tapyti paveikslai, ornamentuoti spalvotais stiklais langai.
Mažulonių piliakalnis su gyvenviete yra kultūros paminklas ir valstybės saugomas objektas. Išsidėstęs 0,2 km į pietvakarius nuo Mažulonių kaimo, 5 km į pietvakarius nuo Naujojo Daugėliškio, į rytus nuo Vėlio ežero, Zablatiškės – Mikalavo kelio pietrytinėje pusėje, miške. Stipriai įtvirtintas piliakalnis, su vidutinio dydžio aikštele. Piliakalnyje rastas 5 m kultūrinis sluoksnis. Aptikta medinių pastatų liekanų, lipdytos brūkšniuotu paviršiumi ir žiestos keramikos šukių, įvairių 11-13 a. dirbinių. Piliakalnio šiaurės vakarinėje ir pietvakarinėje papėdėje yra senoji gyvenvietė ( plotas 3,5 ha).
Šaltinis "Linos ašaros". Ignalinos miesto šiaurės rytuose prie kelio į Visaginą yra Ilgio ežeras. Pasak legendos, ežero dugne paskendusi Igno ir Linos pilis, todėl šalia ežero trykštantys šaltiniai vietinių vadinami Linos ašaromis. Viena versmė kunkuliuoja po vandeniu atokvėpio vietoje šalia žvyrkelio Ignalina-Poviliškė. Čia įrengta pavėsinė, lieptas iki verdenės (povandieninis šaltinis), laužavietė. Kitas šaltinis pasislėpęs alksnių šlaite šalia Poviliškės kaimo. Iš šio šaltinio vandenį patogu pasisemti puoduku ar nedideliu buteliu.
Sveikatingumo takas „Basomis kojomis“. Žmogaus pėdos – tai tarsi mažas viso kūno žemėlapis, kuriame išsidėstę vidaus organų biologiškai aktyvūs taškai. Vaikščiodami basomis skirtingais paviršiais, tarsi atliekate pėdos masažą, kuris aktyvina kraujotaką, normalizuoja miegą, pagerina skrandžio, smegenų, kepenų, kasos ir kitų organų veiklą. Toks pasivaikščiojimas gerina bendrą organizmo savijautą, aktyvina imuninę sistemą, stiprina kūno gyvybinį tonusą.
