La Boca – spalvingasis Buenos Airių rajonas, į kurį vykstant verta pasikonsultuoti su kardiologu
Tarp Andų kalnų ir Pietų Atlanto vandenyno įsispraudusi Argentina – tikrų tikriausias tautų katilas. Visgi nupiešti vietinio paveikslą nėra toks neįveikiamas iššūkis. Juokaujama, kad sostinės Buenos Airės gyventojas – tai italas, kalbantis ispaniškai, elgesiu primenantis prancūzą, bet simpatizuojantis anglams. Jei viešėdami dieną naktį nenurimstančiame mieste tokio žmogaus pasiteirausite ką privaloma aplankyti atvykėliui, jis nė neabejodamas nurodys kelią į La Boca.
Miestas, pastatytas iš to, kas pakliuvo po ranka
Sostinės priemiestis La Boca lyginamas su prancūziškuoju Monmartru ar lietuviškuoju Užupiu. Menininkų ir darbo klasės imigrantų traukos centru tapusi vietovė 1880-aisiais paskelbė savo nepriklausomybę, tačiau šis išsišokimas istorinių knygų neperrašė. Argentinos prezidentas vos per kelias dienas numalšino sukilimą ir privertė nuleisti tėvyne vadinamos Italijos simbolika padabintas vėliavas. Iškart po šių įvykių, į vos 3 kvadratinių kilometrų teritoriją, dar didesne jėga plūstelėjo ispanų, italų, žydų, anglų, ukrainiečių ir kitų tautybių žmonės.
Visą gyvenimo turtą keliuose lagaminuose atsiplukdę ir vilčių kupiną gyvenimo etapą svajojantys pradėti atvykėliai, savo rankomis pastatė naujus namus. Miesto karkasui naudota viskas kas pakliuvo po ranka, tad laivų statyklų atliekos, išmargintos dažų likučiais, sukūrė išskirtinę atmosferą.
Vaivorykštės spalvų namai ir tango šokiai gatvėse
Prieš daugiau nei pusę amžiaus į sunkią imigrantų kasdienybę nuspręsta įpūsti daugiau optimizmo. Šio darbo ėmėsi vietos menininkas Quinquela Martín, pasiūlęs nuspalvinti pagal geležinkelio liniją besidriekiančią El Caminito gatvę. Po masinių talkų joje stovintys namai sužibo vaivorykštės spalvomis, jų fone įsikūrė meno dirbinių pardavėjai, o tarp prekystalių ėmė sukiotis El Caminito gatvės tango šokėjai.
„Mažuoju taku“ vadinama gatvė nuo 1920-ųjų pakito nežymiai, o Argentinos valdžia kelionių agentūras įpareigojo ją įtraukti į lankomiausias šalies vietas pristatančius lankstinukus. Tiesa, ji turi ir minusų – užsisakę nakvynę spalvotuose namuose įsikūrusiuose viešbučiuose skundžiasi ne pačia draugiškiausia kaimynyste, o pietaujantys primena apie dideles patiekalų kainas. Tačiau turistų antplūdžio šie nesklandumai nestabdo.
Senojo žemyno įtaka jaučiama net statiniuose
Viešint argentinietiškame Monmartre būtina iš gatvės pardavėjų pričiupti vietinio greito maisto – čioripanų. Besisotinant Lotynų Amerikoje ypač pamėgtomis bandelėmis su dešrele rekomenduojama apsižvalgyti po „Atodūsių aikštę“.
Iš šios aikštės puikiai matomas vienas svarbus Buenos Airių pasididžiavimas – pakeliamas Nicolás Avellaneda tiltas. Minima, kad tai vienas iš 20-ties XX amžiuje pastatytų tokios konstrukcijos objektų. Taip pat nepamirštama pridurti, kad visame pasaulyje jų išliko tik 8 – vienas La Boca, visi kiti išsibarstę po Europą. Šis tiltas, kaip ir kone kiekvienas smulkiausias šių žemių statinys, primena apie didžiulę senojo žemyno įtaką.
Stadionas, kuriame pastebėtas Diego Maradonos talentas
Be meno objektų bei istorinių monumentų, čia galima rasti ir tai, kuo gyvena visa Pietų Amerika – futbolą. Kone garbingiausioje vietoje puikuojasi stadionas, geriau žinomas „La Bombonera“ pavadinimu. Jame treniruojasi vienas populiariausių Argentinos klubų „Boca Juniors“, kadaise į pasaulį paleidęs Diego Maradona talentą.
Kelionių agentūros pažada leisti pasižvalgyti po persirengimo kambarius, pačiam pabūti žaidėjo kailyje ar kartu su pilna tribūna prišaukti taiklius įvarčius. Juokaujama, kad norintys žiūrėti ,kaip žaidžia La Boca jaunuoliai, privalo pasitarti su savo kardiologu – mat per 40 tūkstančių žmonių talpinančiame stadione svarbių rungtynių metu užverda tikras pragaras.
