Užburianti Filipinų gamta: ar tai sapnas, ar realybė?

Tubatahos Rifų gamtos parkas

Pažintį su Filipinų gamta siūloma pradėti nuo turtų, kurie slepiasi ne ant žemės, o po vandeniu. Tubatahos Rifų gamtos parkas (Tubbataha Reefs Natural Park) – tai Filipinams priklausanti saugoma teritorija, esanti Sulu jūroje. Jeigu esate nardymo gerbėjai, sukluskite: JAV televizijos transliuotojas CNN šį gamtos parką įvardino kaip vieną iš patraukliausių nardymo vietų visame pasaulyje. Pastelinių spalvų koralai, rajos, jūros vėžliai, barakudos, bangininiai rykliai, tigriniai rykliai ir šimtai kitokių spalvingų žuvelių – štai ką galima išvysti panirus į Tubatahos vandenis. Ne veltui šis gamtos parkas yra saugomas UNESCO.

Šokolado kalvos

Pabuvoję po vandeniu, persikelkime ant žemės. O tiksliau, į Boholio salą. Tai – centriniame Filipinų salyne esanti sala, galinti pasigirti kalnuotomis vietovėmis, drėgnaisiais pusiaujo miškais, žaviomis puraus smėlio pakrantėmis, krantus supančiais koraliniais rifais. Dėl nuostabaus grožio gamtos, Boholis – turistų itin pamėgtas Filipinų kampelis.

Šioje saloje slepiasi ir vienas iš unikaliausių Filipinuose esančių gamtos kūrinių – Šokolado kalvos (Chocolate Hills). Jeigu esate saldumynų gerbėjas, turime jus šiek tiek nuvilti: kalvos taip pavadintos ne dėl to, jog jos suformuotos iš tikro šokolado. Šokoladinėmis jos vadinamos todėl, kad yra kūgio formos. Sausuoju metų laiku, kai ant jų auganti žolė paruduoja ir kalvos atrodo tarytum šokoladiniai triufeliai! Tokių „saldainiukų“ Boholio saloje yra daugiau nei 1200! Visos kalvos slepiasi 50 kvadratinių kilometrų teritorijoje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jos – dirbtinės, suformuotos žmonių. Tačiau tai nėra tiesa: Šokolado kalvos – unikalus gamtos kūrinys.

Taalio ežeras ir ugnikalnis

Ar žinojote, jog Filipinams priklauso daugiau nei 3 tūkst. salų? Neįtikėtina, tiesa? Na, o didžiausioje iš jų, Lusono saloje (Luzon), slepiasi dar viena išskirtinė vietelė, kurią norime jums pristatyti.

Taalio ežeras (Taal Lake) – tai 25 km ilgio ir 18 km pločio gėlavandenis vandens telkinys, tyvuliuojantis Lusono salos pietuose. Ežero viduryje slepiasi sala, kurioje stūkso Taalio ugnikalnis. Jis nėra labai aukštas – vos 311 metrų, tačiau kaip byloja liaudies išmintis: „svarbu ne ūgis, o smūgis“. Nepaisant to, jog ugnikalnis nėra aukštas, jo išsiveržimai – gana stiprūs. Dėl šios priežasties Taalis įvardijamas kaip vienas iš pavojingiausių ugnikalnių pasaulyje.

Įdomu tai, jog ne tik pats ugnikalnis slepiasi ežere, tačiau ir jo krateryje tyvuliuoja ežeras. O šiame ežere dar ir kyšo uola. Tai gana retas atvejis, kai sala yra trijuose skirtingo lygio vandens telkiniuose (Filipinų jūra, Taalio ežeras ir kraterio ežeras).

Nors prie paties ugnikalnio vykti nerekomenduojama, pasigrožėti Taalio ežero ir jo viduryje esančio ugnikalnio panorama iš toli – tikrai verta. Vaizdai nepakartojami.

El Nidas

Palavanas – sala, esanti Filipinų salyno vakaruose, tarp Pietų Kinijos ir Sulu jūrų. Tai viena iš mažiausiai urbanizuotų šalies salų, todėl joje viešint galima pasigrožėti dideliais, žmogų rankų nepaliestai plotais: tropikų džiunglėmis, urvų sistemomis, laukiniais paplūdimiais.

El Nidas – tai Palavano užutėkis, esantis salos šiaurinėje dalyje. Patys Filipinų gyventojai teigia, jog tai gražiausia pajūrio vietovė visoje šalyje. Skaidri, dangaus žydrumo jūra, aplink pakrantę išsidėstę kalnai, skardžiai, vandens skalaujamos uolos – atviruką primenanti vietovė. Keliautojams siūloma pasigrožėti pakrante iš jūros pusės, todėl čia organizuojamos ekskursijos laivais. Atsiveriantys vaizdai išlieka atmintyje visam gyvenimui.

Puerto Prinsesos Požeminės Upės nacionalinis parkas

Kaip jau minėjome pristatydami El Nido pakratę, Palavano sala gali pasigirti didžiuliais, žmogų rankų nepaliestais laukinės gamtos plotais. Vienas iš tokių saugomų kampelių – Puerto Prinsesos požeminės upės nacionalinis parkas (Puerto Princesa Subterranean River National Park).

Didžiausia šio parko įžymybė – po žeme tekanti upė, kurios ilgis net 8,2 km. Keliautojai, norintys paplaukioti Puerto Prinsesa, turi tokią galimybę. Jiems siūlomi turai nedidelėmis valtelėmis, į kurias telpa keturi arba penki žmonės. Plaukiama atkarpa – maždaug 1,5 km.

Įplaukus į urvą apima gana keistas jausmas – reikia leisti akims apsiprasti su tamsa. Vėliau, prasideda įdomybės – akys, pripratusios prie urve tvyrančios tamsos, ima regėti keistų formų uolienas, spindinčius stalaktitus. Na, o virš urvo, kuriame teka upė, driekiasi atogrąžų miškai. Visiškai kitokia atmosfera nei po žeme! Tiems keliautojams, kurie praplaukę upe vis dar turi jėgų – siūloma leistis į pėsčiųjų žygį po džiungles.

Majono ugnikalnis

Apie didžiausią Filipinų salą – Lusoną – jau užsiminėme, kai pasakojome apie Taalio ežerą ir ugnikalnį. Šioje saloje stūkso ir dar vienas gamtos kūrinys, kurį norime jums pristatyti. Tai – Majono ugnikalnis.

Majonas – dailios kūgio formos ugnikalnis, iš pirmo žvilgsnio šiek tiek primenantis kitą garsų vulkaną – Japonijoje esantį Fudžį. Nors Majonas atrodo tarytum tikras ramybės įsikūnijimas, iš tiesų jis – aktyvus, per pastaruosius 400 metų išsiveržęs beveik 50 kartų. Nepaisant to, turistų, kasdien aplankančių Majoną ir jo apylinkes, nestinga. Beveik 2,5 km aukščio kalnas – vienas iš populiariausių Filipinų lankytinų objektų. Visgi, prieš vykstant prie Majono rekomenduotina pasidomėti, ar tai saugu.

Borakajaus paplūdimiai

„Borakajaus sala virto kloaka“ – tokius žodžius, prieš kiek daugiau nei metus, ištarė Filipinų prezidentas. Pasak jo, turizmas salai ne padėjo, o pakenkė. Idiliški paplūdimiai virto šiukšlių kalnais, o neatsakingi viešbučiai ir restoranai atliekomis užteršė pakrančių vandenį. Buvo nuspręsta, jog salą reikia uždaryti – 2018 m. balandžio 26 d. turizmas, Borakajaus saloje, buvo visiškai sustabdytas.

Šešis mėnesius vyko intensyvūs darbai, kurių metu stengtasi atgaivinti salą, surinkti visas šiukšles, išvalyti pakrančių vandenį. Po pusmečio Borakajus iš naujo įsileido keliautojus. Tiesa, iš klaidų buvo pasimokyta: suteikti leidimai kur kas mažesniam skaičiui viešbučių, uždrausta užsiimti vandens sportu, o ir skrydžių skaičius į salą apribotas. Triukšmingi vakarėliai ir fiestos pernakt Borakajuje daugiau netoleruojami. Sala tapo ramybės ir švaros oaze.

Jeigu esate keliautojas, svajojantis apie tylias, ramias atostogas, kurių metu galėtumėte mėgautis idiliškais paplūdimiais – atsinaujinęs Borakajus jus tikrai sužavės.

Filipinų Kordiljerų ryžių terasos

Ilgai svarstėme ar šiame straipsnyje verta pristatyti ryžių terasas – juk jos suformuotos žmonių, o ne gamtos. Tačiau nusprendėme, jog tai reiškinys, puikiai atspindintis gamtos ir žmogaus vienovę – žalios pakopos, kuriose auginami ryžiai, puikiai įsilieja į kalnų panoramą taip tik suteikdamos jai papildomo žavesio.

„Aštuntasis pasaulio stebuklas“ – taip dažnai įvardijamos Filipinuose, Banavė miestelyje (Banaue) esančios ryžių terasos. Į dangų besistiebiančias pakopas vietiniai gyventojai suformavo prieš daugiau nei 2 tūkst. metų. Terasos byloja apie to meto žmonių puikų inžinerinį mąstymą: jos įtvirtintos akmeninėmis sienomis, apmąstyta drėkinimo sistema.

Jeigu visada svajojote savo akimis išvysti ryžių terasas, turėkite omenyje, jog sodriai žalia spalva jos gali pasigirti balandžio–birželio mėnesiais. Liepą ir rugpjūtį, iki derliaus nurinkimo, terasos – auksinės spalvos. Vėliau – nuimamas derlius ir ryžiai pasodinami iš naujo. Todėl vėl žaliuojančių terasų galima tikėtis jau lapkričio mėnesį.