Vasaras Lietuvoje, žiemas – Tailande leidžiantis Markas: „Tailandas išmokė laimės“

Prieš mane sėdintis Markas Gurskij gyvena taip, kaip dažnas tik svajoja. Kelionių vadovu dirbantis lietuvis vasaras leidžia Lietuvoje, o cepelinų spalvos dangų ir žvarbą iškeičia į saulėtą žiemą Azijoje. Nuo Tailando iki Balio ir Šri Lankos – Marko keliai išraižė Rytus, iš kurių parsivežtas istorijas jis dosniai dalija ne tik draugams, bet ir turistams, atvykstantiems pas jį į Tailandą.

– Kiekvienas keliautojas – kupinas istorijų. Kokia tavoji? Kada pirmą kartą atvykai į Tailandą ir kokį įspūdį patyrei nusileidęs Bankoko oro uoste?

– Pamenu, prieš ketverius metus su draugu sėdėjome Lietuvoje ir galvojome, kur mums nukeliauti, nes norėjome šilumos. Rinkomės tarp Balio ir Tailando, bet Balis pralaimėjo vien dėl to, kad tuo metu ten buvo ne sezono metas. Atvykęs į Tailandą iš pradžių nesupratau, kas aplink vyksta – daug maisto, kvapų ir karščio, tačiau jau po pirmos dienos Bankoke supratau, kad į Aziją dar būtinai grįšiu!

Manau, kad viduriukas su šiuo regionu negalimas – tu arba myli Aziją, arba jos nekenti. (Šypsosi.) Aš įsimylėjau gamtą, vandenį, maistą, vietinius žmones ir jų požiūrį į gyvenimą, nors kai kuriais aspektais jų požiūris nėra pats geriausias. (Juokiasi.)

– Bet gal šis požiūris ir yra vienas iš dalykų, kuris it medus traukia turistus iš viso pasaulio atvykti į Tailandą?

– Taip! Tailandas puiki šalis poilsiui, nes ji priverčia sustoti ir pabūti atostogų akimirkoje. Manau, kad prie tokio požiūrio susiformavimo labai prisidėjo budizmas, mokantis gyventi čia ir dabar. Per lėkimą mes nieko nebematome, nieko nebespėjame, nuolat kažko siekiame, bet nepažvelgiame į tai, ką turime ar ko mums iš tikrųjų reikia

Mane Tailandas išmokė paprastumo ir supratimo, kad mums nereikia tūkstančių daiktų. Daiktų su savimi mirdamas nepasiimsi, o įspūdžius apie keliones turėsi visą gyvenimą. Būtent už šią pamoką esu labai dėkingas Azijai. Dabar daugelio mūsų laimė pastatyta ant „daiktizmo“, nes tai paprasčiausias būdas padaryti save laimingu. Bet nusipirkus naują daiktą, jis jau netrukus nustoja teikti džiaugsmą. Paskui žiūri, kad pas tave tūkstančiai daiktų, o tavęs jie visiškai nedžiugina.

– Tailandas tave išmokė laimės. Kokių dar pamokų gavai?

– Manau, kad kelionės apskritai labai grūdina žmogų, priverčia domėtis kitomis šalimis, apie jas skaityti. Galbūt kažką kelionės išmoko keliauti su 30 litrų kuprine, o ne su dviem lagaminais. Azijoje gyvenantys žmonės yra nuoširdesni. Nors jie turi mažiau, bet jie šypsosi ir yra laimingi. Tai užburia, nes suvoki, kad daug pats turi, bet nesi toks laimingas.

– Ar keliaudamas su turistais dalijiesi savo patirtimi ir šiomis pamokomis?

– Tai yra dažna diskusijų tema. Kai kurie žmonės, turėdami pakankamai pinigų susimokėti už kelionę ir būdami tiek daug tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, vistiek atranda dalykų, prie kurių galima prisikabinti. Gal tai lietuviško mentaliteto dalis, kad žmonės vis randa kuo nesidžiaugti? Bet štai nukeliavęs į Kambodžą pamatai, kaip vaikas žaidžia su buteliu ar pagaliuku, kad kai kuriuose kaimuose nėra elektros... Gaila, kad dar yra žmonių, kurie nemoka džiaugtis, nes mes gyvename tikrai gerai. Tokie žmonės ir į Mėnulį nuskridę sakys, kad jame per mažai medžių. (Juokiasi.)

– Kelionių vadovo darbas yra neabejotinai sudėtingas, tačiau kuo jis tave praturtina?

– Kelionių vadovo darbą aš labai myliu. Juokauju, kad, kai turėsiu vaikų, šis darbas man labai pasitarnaus, nes jis moko kantrybės. Atrodo, kad turi daug vaikų, kurie klausia daug klausimų, o tai priverčia daugiau mokytis ir domėtis. Kartais sužinau įdomių dalykų, nes manęs paklausė klausimo, kurio pats net nesugalvočiau paklausti. (Juokiasi.) Tačiau šis darbas yra ir sudėtingas, nes kartais žmonės nevertina mūsų, kelionių vadovų, indėlio, nesupranta mūsų darbo specifikos ir subtilybių. Kai keliauji su grupe, nesvarbu, joje yra penki ar daugiau žmonių, turi galvoti ne apie save, o apie visus. Būtent tada kelionių vadovas ir yra ta jėga, kuri apjungia žmones.

– Tailandas vis sparčiau populiarėja ne tik kaip atostogų kryptis, bet ir kaip vieta žiemoti.

– Tailandas ypač populiarus dėl saulės. Taip pat, jeigu gyveni kaip vietinis, o ne kaip turistas, gali pragyventi iš santaupų ar pasyvių pajamų. Tačiau nėra taip, kad užsimanęs dešros su lašinukais, jos ir nusipirksi. Taip, galbūt rasi, kur jos nusipirkti, tačiau tokios dešros gabaliukas kainuos apie 20 eurų. Bet Tailandas turi kitko – daugybę ryžių rūšių, jūros gėrybių ir vaisių.

– Kokios Tailando vietos tau pačiam patinka labiausiai, į kurias sugrįžtum, kad ir rytoj?

– Esu visiškai įsimylėjęs Čango (Koh Chang) salą. Man ji – tobula sala, nes turi nemažai paplūdimių, nėra apkrauta žmonėmis, į ją nėra sunku patekti, yra, kur nueiti, pasišokti, apsipirkti ar pasivažinėti su motoroleriu, nes tai yra vienas geriausių būdų pažinti salai. Dar viena iš tokių vietų būtų Soko nacionalinis parkas (Khao Sok), kuris yra vienas įspūdingiausių gamtos kampelių, kur gali sutikti laisvėje gyvenančius dramblius.

– O kas per sutvėrimas yra Bankokas?

– O „blyn“... (Juokiasi.) Bankoko net nelaikyčiau miestu, tai organizmas, kuris, atrodo, nuolat „sėdi“ ant dopingo ir niekada nemiega. Visiems rekomenduoju bent porą dienų praleisti Bankoke, apžiūrėti šventyklas, praplaukti Čau Prajos (Chao Praya) upe, pavakarieniauti „sky“ bare. Aš nuo Bankoko labai pavargstu, bet kartais „faina“ į jį sugrįžti, bet ne ilgiau nei dviem dienom. (Juokiasi.)

– Dar vienas Tailando „organizmas“ – Pataja. Atrodo, kad jis yra visiškai iš konteksto išimtas miestas.

– Taip, Pataja atrodo visiškai atskiras organizmas, kuris iš mažo žvejų kaimelio patapo „elitiniu“ kurortu, kuriame karaliauja sekso turizmas. Jeigu seksas turėtų kvapą, tai būtų Pataja. Nežinau, kaip kitaip ir pasakyti. (Juokiasi). Taip pat Patajoje yra nuostabi Tiesos šventykla. Kai pirmą kartą ją aplankiau, buvo sunku patikėti, kad esu Patajoje. Čia tas pats, jei Patajoje būtų Vatikanas! Tačiau, kai nusileidžia saulė, kai užsidega lempos...

– Kokios keliautojų reakcijos į Patają?

– Visiems labai sunku patikėti, kad „Alcazar“ šou (transseksualų kabarete) nėra nieko gašlaus ar grubaus šios industrijos piršimo. Aš juokiuosi, kad vyrai yra geri virėjai ir mechanikai, bet, pasirodo, yra ir geros moterys. (Juokiasi.) Pašokti ant 15 cm auštakulnių yra tikras iššūkis. Tačiau taip, pradžioje tarp keliautojų būna daug skepticizmo, bet juk mes apskritai esame uždara šalis. Šis šou yra reiškinys, neatsiejamas nuo Patajos ir paties Tailando, kurį drąsiai galima žiūrėti ir su vaikais.

– Ar pritartum, kad Tailandas yra puiki šalis pažinčiai su Azija pradėti?

– Taip, visiškai sutinku. Tailandas labai gerai subalansuotas ir pritaikytas turistams. Aš labai džiaugiuosi, kad mano pirmoji Azijoje aplankyta šalis ir buvo Tailandas. Tai gera šalis kelionių startui.