Ramybės ir harmonijos paieškos Japonijoje: peizažai, kuriems sunku atsispirti

Tekančios Saulės šalimi vadinama Japonija – tai žemės kampelis, kuriame netrūksta įdomybių ir kontrastų. Šiuolaikiška, sparčiai vystanti savo ekonomiką, plėtojanti inovacijas – apie tokią Japoniją esame pripratę girdėti žiniose, įvairiose technologijų ir verslo apžvalgose. Tačiau drauge tai ilgaamžės kultūros, unikalių tradicijų šalis, žavinti didingomis šventyklomis, iki šiol puoselėjamais šimtmečius menančiais papročiais. Ir tai dar ne viskas – Japonija gali pasigirti ir nepaprasto grožio gamta.

Nuo drėgnųjų miškų iki smėlio kopų. Nuo kiek rūsčiai atrodančių kalnų iki jaukių slėnių, upeliūkščių, šniokščiančių krioklių, sakurų sodų. „Kelionių akademijos“ egzotinių kelionių specialistai jums siūlo paskaityti apie keliautojų pamiltą Japonijos kraštovaizdį ir vietas, kurias, viešint šioje valstybėje, tikrai verta aplankyti.

Fudžio kalnas

Pažintį su Japonijos gamtos kampeliais siūlome pradėti nuo ikoniškiausio šalies ugnikalnio – Fudžio. Kodėl jis ikoniškas? Fudžio vaizdai reprezentuoja Japoniją įvairiausiuose žurnaluose, kelionių kataloguose, kalno peizažas taip pat puikuojasi ant japoniškų jenų banknotų. Taigi, šis ugnikalnis – vienas iš nacionalinių Japonijos simbolių.

Vulkaninės kilmės kalnas – tikras milžinas. Jo aukštis – 3776 m. Nors Fudžis nuo Japonijos sostinės Tokijo nutolęs beveik 100 km atstumu, geru oru jis matomas tiek iš paties miesto, tiek iš daugelio jo apylinkių. Įdomu tai, jog iš kraterio žiedo iškyla net aštuonios viršūnės, todėl Fudžis atrodo dantytas.

Taigi, kaip jau supratote, Fudžio peizažas džiugina tiek būnant Tokijuje, tiek jo apylinkėse. Vis dėlto, entuziastingiems keliautojams siūlomi žygiai ir į patį kalną. Prireiks tiek kantrybės, tiek jėgų, o kojos, neabejotinai, po žygio drebės. Tačiau tai puikus būdas išvysti Japoniją kitu kampu ir pasigėrėti nepaprastomis panoramomis.

Jakušimos nacionalinis parkas

Jakušima – tai Osumi salynui priklausanti sala, esanti pietinėje Japonijos dalyje. Jos plotas – maždaug 500 kvadratinių kilometrų, o saloje gyvena apie 15 tūkst. žmonių. Tai – viena iš drėgniausių Japonijos salų, pasižyminti subtropiniu klimatu.

Jakušimos sala – tikrų tikriausias rojaus kampelis tiems keliautojams, kurie atostogas svajoja praleisti eidami į žygius žmogaus rankų beveik nepaliestoje gamtoje. Tik reikia iš anksto nusiteikti – vaikščioti teks daug! Tačiau tai tikrai ne problema – Jakušimoje gausu žygeiviams pritaikytų maršrutų. Didžiąją salos dalį dengia tankūs miškai, kuriuose aptinkama virš 2 tūkst. skirtingų augalų ir gyvūnų rūšių, tarp kurių net 94 – endeminės. Aukšti kiparisų medžiai, žydintys rododendrai, smagiai čiurlenantys kriokliai, energingai šokinėjančios Jakušimos makakos, bailiai besidairantys mažieji jaku elniai – Jakušimos gamtos grožis tikrai užburia. Ne veltui, čia įkurtas nacionalinis parkas, kurio tikslas – saugoti salos florą ir fauną.

Nači krioklys

Jeigu esate domėjęsi Japonijos tapyba, tikriausiai atkreipėte dėmesį, jog vietinius menininkus šimtmečius įkvėpė ne kas kitas, o gamtos vaizdiniai. Vienas iš dažnai pasikartojančių motyvų – kriokliai. Tai visai nestebina – išskirtinio grožio krioklių Japonijoje tikrai nestinga.

Šį kartą norime jums pristatyti Načio krioklį Načikacuuros miestelyje, Honšiū saloje. Načio vanduo krenta net 133 metrus – tai aukščiausias nenutrūkstantis Japonijos krioklys. Jo plotis – maždaug 13 metrų.

Apžiūrėti Načio krioklį galima tiek iš apačios, tiek iš viršaus. Įėjimas į žemesnę apžvalgos aikštelę kainuoja maždaug 300 jenų – kiek daugiau nei 2 eurus. Čia atsiveria išties kerintys krentančio vandens vaizdai. Antroji apžvalgos aikštelė – nemokama. Ji įsikūrusi šalia Seigantodžio budistų šventyklos. Tai vieta, kuri žavi fotografuoti mėgstančius keliautojus – kadrai, kuriuose matyti tiek šventykla, tiek tolumoje šniokščiantis krioklys, yra nepaprasto grožio.

Džigokudanio slėnis

Didžiausioje Japonijos saloje Honšiu slepiasi ir dar vienas gamtos kampelis, kurį norime jums pristatyti. Tai – Džigokudanio slėnis. Ši išskirtinė vietelė vilioja ne tik pačius japonus ir keliautojus iš viso pasaulio, tačiau ir vietines gyventojas – sniegines beždžiones. Kodėl? Šiame slėnyje gausu karštųjų versmių baseinų po atviru dangumi! Nenuostabu, jog maudynės karštame vandenyje, ypač žiemą, gundo tiek turistus, tiek beždžionėles.

Beje, Džigokudanis, arba tiesiog Beždžionių slėnis, itin išpopuliarėjo po 1992 m. Rono Frikės sukurto eksperimentinio dokumentinio filmo „Baraka“. Filmo autorius su savo kūrybine grupe kūrė siužeto neturintį filmą, kuris savo vaizdais ir garsais bandė perteikti laike ištęstus kadrus kaip filosofinę esė. Filme matomi vaizdai net iš 24 šalių, tarp kurių ir Japonijoje esantis Džigokudanio slėnis. Pasirodžius filmui, slėnis išgarsėjo – šiandien čia atvyksta daug keliautojų.

Sagano bambukų miškas

Kiotas – Japonijos miestas Honšiū saloje. Tai vienas iš pagrindinių salos turizmo centrų, kurį puošia net 17 UNESCO saugomų objektų. Senoji architektūra, imperatorių rūmai, didingos šventyklos, įdomūs muziejai, galerijos, japoniški sodai – Kioto mieste keliautojams tikrai yra ką veikti. Įdomybių nestinga ir Kioto apylinkėse. Viena iš jų slepiasi maždaug pusės valandos atstumu nuo miesto – Sagano bambukų miškas. 16 kvadratinių kilometrų ploto teritorijoje tankiai auga daugybė bambukų – miškas išties turi savo specifinę aurą. Ją sukuria tiek galybė plonų bambukų stiebų, tiek keisti garsai, kuriuos sukuria vėjas, atsimušantis į kamienus ir kuriantis kone meditacines melodijas. Ne veltui sakoma, jog Sagano bambukų mišką verta aplankyti tiems, kurie patiria daug streso ir emocinių sunkumų. Ši vieta tikrai atpalaiduoja.

Totorio smėlio kopos

Kas jau kas, o dykumos – tikrai nešauna į galvą mąstant apie Japoniją ir jos kraštovaizdį. Taip, oficialiai šioje šalyje dykumų nėra. Tačiau šį faktą tikrai permąstytumėte iš naujo, jeigu atsidurtumėte Totorio smėlio kopose. Šis gamtos kūrinys driekiasi Hošiū salos pietinėje dalyje, šalia to paties pavadinimo miesto. Smėlio plotai čia užima daugiau nei 30 kvadratinių kilometrų teritoriją!

Totorio smėlio kopos iš tiesų atrodo tarytum dykuma. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina karštis – vasaros mėnesiais temperatūra čia pakyla net iki 60°C ar net daugiau. Vienintelė priežastis, kodėl Totorio kopos neturi oficialaus dykumos statuso – kritulių kiekis. Teritorijoje lyja dažnai ir daug.

Takačiho tarpeklis

Kiūšiū – tai trečioji pagal dydį Japonijos sala. Jos centrinėje dalyje slepiasi įstabaus grožio gamtos kūrinys – Takačiho tarpeklis. Tai – Gokasės upės vandens uolose išgraužtas siauras tarpeklis, žavintis įstabiais peizažais: smaragdinis upės vanduo, nuo uolų krentantys kriokliai, žaliuojantys tarpeklio šlaitai – tikra japoniška idilė.

Keliautojams, norintiems apžiūrėti Takačiho tarpeklį, siūlomos dvi alternatyvos: pirmoji – pasigrožėti tarpekliu iš viršaus. Maždaug kilometro ilgio maršrutas, besidriekiantis palei Takačihą, žavi išties puikiais vaizdais. Antroji alternatyva – plaukimas valtimi Gokasės upe. Tikrai neeilinė pramoga! Tačiau turėkite omenyje, jog į valčių nuomos punktą būtina atvykti kuo anksčiau – turistų, norinčių pasiplaukioti tarpekliu, tikrai nestinga. Atvykę per vėlai galite likti be valtelės.

Akijošio urvas

Straipsnio pabaigoje siūlome susipažinti su ilgiausiu Japonijos urvu – Akijošio urvu. Šis, po žeme besislepiantis gražuolis, siekia didesnį nei 10 km ilgį! Tačiau turistams leidžiama apžiūrėti maždaug 1 km atkarpą. Stalaktitai ir stalagmitai, terasinės uolienos, po žeme susidarę natūralūs baseinėliai – šiame urve tikrai yra į ką paganyti akis. Beje, virš urvo besidriekianti plynaukštė – taip pat verta atskirtos ekskursijos. Akijošio urvas driekiasi nacionalinio parko teritorijoje, žavinčioje žaliuojančių kalvų ir įdomių formų kalkakmenio uolų peizažais.