Kraštovaizdis, kuriam nėra lygių: gražiausi Kosta Rikos nacionaliniai parkai

Centrinėje Amerikoje esanti Kosta Rika – tai valstybė, kurios teritorijoje gyvena net 6 proc. pasaulyje egzistuojančių gyvūnų rūšių. Šis skaičius iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai didelis, tačiau reikia atkreipti dėmesį, jog Kosta Rika, kurios plotas netgi mažesnis nei Lietuvos, patenka į didžiausia bioįvairove galinčių pasigirti valstybių dvidešimtuką! Dabar ši procentinė išraiška jau atrodo kur kas didesnė, tiesa?

Nenuostabu, jog Kosta Rika nori išsaugoti savo laukinės gamtos lobyną. Todėl šalyje įkurti net 27 nacionaliniai parkai, kuriuose saugoma ne tik gyvūnija, tačiau ir tropinė augalija, ugnikalniai, turkio spalvos įlankos, kriokliai ir kt. Būtent užburiančio grožio gamta į Kosta Riką pritraukia ir daug turistų. Čia vis labiau plėtojamas ekologinis turizmas.

„Kelionių akademijos“ egzotinių kelionių specialistai jums nori kiek plačiau papasakoti apie Kosta Rikos kraštovaizdį. Todėl šiame straipsnyje aptariami keli, patys įspūdingiausi, šalies nacionaliniai parkai.

Manuelio Antonijo nacionalinis parkas

Kosta Rika – valstybė, įsikūrusi tarp Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno. Būtent pastarojo pakrantėje ir slepiasi Manuelio Antonijo nacionalinis parkas, kurį norime jums pristatyti.

Šis nacionalinis parkas buvo įsteigtas dar 1972 m. Siekta apsaugoti ir smėlingus paplūdimių ruožus, ir tolėliau augančius atogrąžų miškus, kuriuose gyvena maždaug 109 žinduolių ir 184 paukščių rūšys. Įdomu tai, jos Manuelio Antonijo nacionalinis parkas pagal savo užimamą plotą – mažiausias šalyje, tačiau turizmo atžvilgiu jis bene populiariausias. Keliautojus vilioja tiek smaragdinės įlankos ir atviruko verti paplūdimiai, kurių parko teritorijoje yra net keturi, tiek džiunglių peizažai. O kur dar povandeninio pasaulio lobiai – koraliniai rifai, tarp bangų šokinėjantys delfinai ir retsykiais į vandens paviršių iškylančios banginių uodegos.

Tortugero nacionalinis parkas

Kitoje Kosta Rikos pusėje, prie Karibų jūros, slepiasi dar vienas nepaprasto grožio kampelis – Tortugero nacionalinis parkas. Tai – saugoma gamtos teritorija, galinti pasigirti žaliuojančiais atogrąžų miškais, tankių medžių apsuptomis upėmis, pelkėtomis vietomis. Taip pat – ir įstabiomis Karibų jūros pakrantėmis, lagūnomis.

Gyvūnijos pasaulis Tortugero nacionaliniame parke labai įvairus. Nuo upėse plaukiojančių krokodilų, tarp medžių sklandančių spalvingų papūgų, ant šakų besisupančių beždžionėlių ir grobio ramiai tykančių jaguarų iki Karibų baseinuose plaukuojančių lamantinų ir pakrantėje savo jauniklius vedančių jūrinių vėžlių. Tortugero nacionalinis parkas – tai viena iš populiariausių ekoturizmo krypčių visoje Kosta Rikoje. Įsirengti stovyklavietes čia draudžiama, tačiau organizuojami turai su gidais.

Arenalio nacionalinis parkas

Šiaurinėje Kosta Rikos dalyje, maždaug ties Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno pusiaukele, stūkso didingas Arenalio ugnikalnis. Tai – jauniausias ugnikalnis visoje šalyje, menantis beveik septynis tūkstantmečius. Keliautojų, norinčių pamatyti ugnikalnį savo akimis, nestinga! Arenalis ir jo apylinkės patenka į nacionalinio parko teritoriją. Žinoma, didžiausia vietovės įžymybė – 1,67 km aukščio ugnikalnis, tačiau ir aplink jį yra kuo pasigėrėti. Tankūs tropiniai miškai, tarp jų besislepiantys ežerai, ugnikalnio papėdėse tyvuliuojantys karštųjų versmių baseinai – panoramos išties atimančios žadą. Beje, parkas itin populiarus ir tarp paukščių stebėtojų – teritorijoje gyvena daugiau nei 850 skirtingų sparnuočių rūšių.

Palo Verdės nacionalinis parkas

Tempiskė – tai upė, tekanti Kosta Rikos šiaurės vakarinėje dalyje, Gvanakastės provincijoje. Ji prasideda Orosi ugnikalnio papėdėje ir teka daugiausia pietų kryptimi į Ramiajame vandenyne esančią Nikojos įlanką. Upės baseinas, kurio plotis net 3405 km², pasižymi žmogaus rankų neliestais gamtos plotais, gyvūnijos gausa. O svarbiausia jo saugomos teritorijos dalis – Palo Verdės nacionalinis parkas.

Nacionalinio parko teritorija pasižymi kontrastingu kraštovaizdžiu. Nuo žaliuojančių atogrąžų miškų iki pelkynų, kalkakmenio griovių, taip pat ir sezoninių baseinų, kurie susidaro upės potvynių metu. Atogrąžų miškai bei pelkės ir drėgmė į nacionalinio parko teritoriją pritraukia galybę įvairiausių paukščių, tokių kaip didieji kraksai, raudonosios aros, ibiai, braziliniai jabiru ir kt. Todėl šis parkas, kaip ir Arenalio nacionalinis parkas, populiarus tarp ornitologų bei paukščių stebėjimo aistruolių.

Didžioji dalis keliautojų, norinčių pasigrožėti Palo Verdės nacionalinio parko gamta, renkasi turus laiveliais. Plaukdami Tempiskės upe jie regi kraštovaizdžio kaitą, pro šalį skrendančius egzotiškus paukščius.

Korkovado nacionalinis parkas

„Biologiškai intensyviausia vieta Žemėje“ – tokį apibūdinamą Korkovado nacionaliniam parkui suteikė žurnalo „National Geographic“ kelionių publicistai. Epitetas – stiprus, tačiau jis tikrai nėra melagingas. Didžiausiame Kosta Rikos nacionaliniame parke, užimančiame 424 km² plotą, gyvena daugiau nei 140 žinduolių rūšių, maždaug 400 paukščių rūšių, o kur dar didelė vabzdžių, roplių, varliagyvių įvairovė.

Keliautojams, norintiems pasigrožėti lygumų džiunglėmis bei debesyse paskendusiais tropiniais kalnų miškais, įrengti specialūs žygių maršrutai. Jų metu galima išvysti natūraliomis sąlygomis gyvenančius gyvūnus, tokius kaip beždžionės, papūgos ar net plėšriosios harpijos. O jei pasiseka, galima pamatyti ir jaguarus, pumas, nykštukines skruzdėdas, krokodilus. Jei viešėsite Kosta Rikoje ir nuspręsite, jog norite aplankyti Korkovado nacionalinį parką, turėkite omenyje, jog pavieniams keliautojams į džiungles eiti griežtai draudžiama. Būtina keliauti su grupe bei gidu.

Poaso nacionalinis parkas

Poasas – tai ugnikalnis, stūksantis centrinėje Kosta Rikos dalyje, maždaug 26 km atstumu nuo šalies sostinės San Chosė. Kaip ir mūsų minėtasis Arenalio ugnikalnis, Poasas ir jo apylinkės patenka į nacionalinio parko teritoriją. Įdomu tai, jog kartkartėmis parkas yra uždaromas nuo keliautojų, nes ugnikalnis yra aktyvus. Ugnikalniui aprimus, parkas vėl tampa atviras keliautojams.

Iš Poaso besiveržiantys dūmai negąsdina turistų. Keliautojai noriai vyksta į nacionalinį parką ir grožisi ugnikalnio kalderomis bei trimis krateriais – dviejuose iš jų tyvuliuoja smaragdo spalvos ežerai. Nuo ugnikalnio, kurio aukštis 2,7 km, atsiveria ir nepaprasto grožio panorama. Debesų apkloti tropiniai miškai, tolumoje stūksančios kitų kalnų viršukalnės – ne veltui Poasas ir jo apylinkės lyg magnetas traukia Kosta Rikoje viešinčius turistus.

Rinkon de la Vjechos nacionalinis parkas

Straipsnio pabaigoje norime pristatyti dar vieną Kosta Rikos nacionalinį parką, kurio centre stūkso kompleksinis ugnikalnis, – Rinkon de la Vjechą. Tačiau prieš aprašydami šio nacionalinio parko kraštovaizdį, norime papasakoti legendą. Vietiniai gyventojai teigia, jog kadaise šiose žemėse gyveno įstabaus grožio mergelė. Ji įsimylėjo vietinį vaikiną, tačiau šis – labai nepatiko merginos tėvui. Būsimasis žentas jam kėlė tokią antipatiją, jog tėvas nusprendė vaikinu atsikratyti įmesdamas jį į ugnikalnio kraterį.

Mergina, sužinojusi, ką padarė jos tėvas, paniro į gilų liūdesį. Ji apsigyveno ugnikalnio papėdėje ir iki pat gyvenimo galo gedėjo savo mylimojo. Ugnikalnio pavadinimas Rinkon de la Vjecha, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „senolės kampą“. Šis ugnikalnis – nelaimingos meilės, besitęsusios iki pat mirties, paminklas.

Žinoma, nacionalinio parko žvaigždė – tyliai rusenantis ugnikalnis. Tačiau ir jo apylinkės be galo įdomios. Papėdėje tyvuliuoja karštųjų versmių baseinai, ugnikalnį supą džiunglės, o jose knibždėte knibžda egzotinių gyvūnų, paukščių, šniokščia galybė krioklių.