Egzotiškoji Gvatemala: autentiška majų kultūra globalizuoto pasaulio kontekste

– Kiekvienam keliautojui būdinga kurti savitą kelionių istoriją. Kas paskatino į kelionių dienoraštį įrašyti Gvatemalą?

– Gvatemala jau kurį laiką buvo mano kelionių planuose. Prieš penkerius metus teko lankytis kitoje Centrinės Amerikos šalyje – Kosta Rikoje. Tuomet susigundžiau matytomis džiunglių ir tukanų nuotraukomis ir iškeliavau ieškoti tos vadinamosios „egzotikos“. Kosta Rikos gamta tikrai egzotiška, turtinga ir žalia, o turizmas čia, mano pačios nuostabai, yra puikiai išvystytas bei pritaikytas kiekvieno turisto lūkesčiams. Tačiau būdama Kosta Rikoje jaučiau, kad man trūksta kultūrinio savitumo bei mažiau juntamos globalizacijos įtakos. Nėra ko stebėtis, Kosta Rikoje ypatingai daug turistų iš JAV.

– Galima teigti, kad Gvatemalą pasirinkai ieškodama kultūrinio savitumo? –

Iš esmės – taip. Universitete studijavau Indijos kultūrą, todėl keliaudama visuomet siekiu kuo daugiau pažinti šalies kultūrinį išskirtinumą. Išgirdusi apie Gvatemalą ir joje gyvenančias bendruomenes, kurios vis dar yra labai autentiškos ir laikosi savo tradicijų, nusprendžiau pamatyti tai savo akimis.

– Kokie buvo tavo kelionės Gvatemaloje tikslai: aplankyti garsius objektus, susirasti draugų, o gal pažinti šalies kultūrą ar istoriją?

– Planuodama savo atostogas, prioritetą dažniausiai teikiu toms šalims ir vietovėms, kurios nebūtinai yra keliautojų top pasirinkimuose. Nesu nusiteikusi prieš turistines vietas, kadangi jau ne sykį įsitikinau, kad turistinės vietos tampa turistinėmis ne šiaip sau. Tokios vietos ar objektai tikrai turi kažką -iausio: didžiausio, gražiausio ar įspūdingiausio. Todėl į savo kelionių maršrutą įtraukiu ir pagrindinius šalies lankytinus objektus. Tačiau mieliau renkuosi tas šalis, kurios šiandieniniame pasaulinės globalizacijos procese vis dar išlieka išskirtinės ir savitos bei yra gebios puoselėti savo kultūrinį identitetą.

– Gvatemala yra būtent tokia šalis?

– Tikrai taip. Naivu būtų manyti, kad laikui bėgant globalizacija nepaveiks ir šios šalies. Tiesą sakant, tam tikri globalizacijos procesai ja vyksta, tačiau čia dar galima pamatyti spalvotais tradiciniais rūbais pasipuošusius vietinius žmones, kaimelius, kuriuose vis dar garbinamos senosios majų dievybės ar vietoves, kurios pasislėpusios giliai džiunglėse ir iki kurių privažiuoti nėra net išvystytos kelių infrastruktūros. Be viso to, Gvatemala turi turtingą gamtovaizdį – ugnikalniai, ežerai, džiunglės, dykumos, laukiniai paplūdimiai. Šalis nedidelė, tačiau tiek daug turi parodyti!

– Kiekvienas keliautojas savitai planuoja kiekvieną dieną svečioje šalyje. Kaip keliauji tu?

– Keliaudama nemėgstu rinkti „pliusiukų“, todėl retai kada vienų atostogų metu vykstu į daugiau nei vieną šalį, ypač jei atostogauti galiu iki dviejų savaičių. Visuomet stengiuosi pažinti šalį kiek giliau, ne vien prabėgant pro pagrindinius turistinius objektus. Tiesa, šį kartą keliaudama Gvatemaloje poilsiui prie jūros pasirinkau Belizą. Čia prabėgo nuostabios keturios dienos poilsio privačioje saloje, apsuptoje žydros Karibų jūros. Manau, jog Gvatemala ir Belizas puikiai vienas kitą papildo. Todėl jei kas ieškote autentiško pažintinio maršruto su išskirtiniu poilsiu prie jūros, tai puikus derinys.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai lėktuvui nusileidus Gvatemaloje? Kaip prasidėjo jūsų kelionė?

– Kelionė nebuvo lengva. Pastebėjau, jog skrendant į Vakarus visuomet sunkiau adaptuojuosi prie pasikeitusio laiko, tačiau man, užkietėjusiai „pelėdai“, tai būna tik į naudą. Kelionėje anksčiau pradedu savo dieną ir daugiau visko pamatau, kadangi temsta anksti.

Atvykusius į Gvatemalą mus pasitiko iš anksto užsakytas vairuotojas, kuris nuvežė nakvynei į Antigvą. Po ilgos kelionės tai buvo tikra palaima, kadangi nereikėjo rūpintis transportu patiems. Atvykome naktį, lauke buvo tamsu bei lietus pylė lyg iš kibiro, o prabudau nuo pirmųjų saulės spindulių ir gaivaus oro gurkšnio. Vos išvydus dienos šviesoje kolonijinius laikus menantį mūsų viešbučio kiemelį, širdis ėmė šokti – štai aš jau čia, gražiojoje Antigvoje, kitoje planetos pusėje.

– Pakalbėkime apie potyrius Gvatemaloje. Kas tau paliko neišdildomą įspūdį?

– Didžiausią įspūdį Gvatemaloje paliko žygis – kopimas į Akatenango vulkaną, nuo kurio viršaus atsiveria vaizdas į priešais esantį aktyvų El Fuego vulkaną. Tai viena tų nepamirštamų unikalių patirčių, kurias galiu drąsiai įtraukti į savo įspūdingiausių patirčių sąrašą. 7 km žygis nebuvo lengvas, jam reikia bent minimalaus fizinio pasirengimo ir ištvermės, nes kopiama į gana statų ugnikalnį: iš 2400 m į beveik 4 km aukštį! Tačiau viršuje laukia „apdovanojimas“ – lava besispjaudantis ir griaudintis ugnikalnis. Užlipus į Akatenangą nakvojama palapinėse, nes naktį El Fuego vulkanas atsiveria visu gražumu – tai tarsi milžiniškas laužas, fejerverkų fiesta, kada girdi sprogimus, dundesį ir stebi kalno šlaitu bėgančią lavą. Būnant ten supranti, kokia galinga yra gamta ir kad žmogus yra tik mažytė šio pasaulio dalelytė, prisitaikiusi gyventi didingesnės galios prieglobstyje.

– Kokį įvaizdį šalies gyventojai jums sukūrė? Kokie bruožai būdingi šios vietos žmonėms?

– Apie Gvatemalą sklando labai daug stereotipų, neva tai viena pavojingiausių, nesaugiausių šalių turistams, tačiau galiu patvirtinti, jog keliaudama Gvatemaloje jaučiausi labai saugi ir neįvyko joks nemalonus incidentas. Be abejo, elementaraus saugumo būtina laikytis, turiu omenyje saugoti daiktus nuo vagišių, vengti pasivaikščiojimų tamsiais skersgatviais naktį vienam, tačiau turistinėse vietovėse užsienio turistų yra tikrai nemažai ir keliauti čia patogu, nesudėtinga bei saugu. Vietiniai gyventojai yra draugiški ir visuomet linkę patarti ir padėti, tačiau retas kuris kalba angliškai, dėl to, keliaujant savarankiškai, reikalinga mokėti ispanų kalbą.

– Ar teko bendrauti su vietiniais žmonėmis? Kokie yra majai?

– Teko. Vienas vietos gyventojas pasakojo, kad majai iš prigimties yra gana uždari žmonės, todėl savo emocijas geriausiai išreiškia menuose – dėl to jų tapybos darbuose bei audiniuose vyrauja ryškios, gaivališkos spalvos, tiesą pasakius, labai, labai daug spalvų. Man Centrinė Amerika visada ir asocijavosi su labai daug ryškių spalvų.

– Ar žmonės Gvatemaloje laimingi? Kaip manai, kas vietos gyventojus skatina taip jaustis? – Man atrodo, kad Gvatemaloje, kaip ir daugelyje kitų, laikomų „mažiau pažangiomis“, šalių, laikas yra jų draugas, o ne priešas. Tempas čia kur kas lėtesnis, vėlavimai irgi dažni. Turiu pripažinti tai netgi mane, Vakarų šalies atstovę, neretai sutrikdydavo bei suerzindavo, ypač, kai autobuso tekdavo laukti valandą ar daugiau. Mes esame pripratę gauti viską čia ir dabar, nuolatos skubame, esame individualistai ir dažnai savanaudžiai. Tuo tarpu Gvatemaloje viskas vyksta savu tempu, pernelyg nefrustruojant ir nespaudžiant, tiesiog būnant atviru dabarties akimirkai ir santykiui su kitu žmogumi. Aš manau, jog kaip tik tai juos daro laimingesniais ir žmogiškesniais. Tiesa, ne paslaptis, jog šalyje egzistuoja daug ekonominių ir socialinių problemų, tad labai linkiu šiai šaliai išminties ir stiprybės su jomis kovoti.

– Sakyk, kaip manai, kas gvatemaliečiui yra svarbu. Gal buvo situacijų, kuriose atsispindėtų vietos žmonių žmogiškosios vertybės?

– Man pasirodė, kad Gvatemaloje viena iš esminių vertybių yra šeima. Žmonės puoselėja šeimos vertybes, daug laiko praleidžia kartu. Gvatemaloje buvome lapkričio 1 dieną, kuomet yra švenčiama Mirusiųjų diena. Sumpango Sacatepequez miestelyje kasmet vyksta tradicinis Gigantiškų aitvarų festivalis, kuriame išrikiuojami didžiuliai spalvoti aitvarai, simbolizuojantys mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių susiliejimą. Kapinėse susirenka šeimos, giminės, barsto mirusiųjų kapus oranžiniais gėlių tagečių žiedais, nes tikima, kad šių žiedlapių spalva padeda mirusiųjų sieloms rasti kelią pas savo artimuosius. Stebėjau vietinius gyventojus ir man šis ritualas pasirodė toks tikras ir nuoširdus. Mano manymu, Lietuvoje Vėlinės neretai tampa komercine švente, kada žvakučių kiekiu bandome paslėpti vidinę tuštumą, tačiau nebeturime to vidinio tikėjimo, kurį vis dar puoselėja religingi gvatemaliečiai.

– Kaip manai, kokie esminiai skirtumai yra tarp gvatemaliečių ir mūsų tautiečių?

– Manau, jog globalėjant pasauliui išvaizdos, bendravimo ir kt. skirtumai tarp skirtingų šalių kuo toliau, tuo labiau mažės. Tačiau mano akys džiaugiasi, kai išvykusi svetur dar galiu pasigrožėti egzotiškais vietinių audinių raštais ar tipine tų šalių architektūra, statiniais. Pastebėjau, jog gvatemaliečiai labai religingi, nuolankūs ir paslaugūs. Tam tikra prasme tai ir toks mielas, nuoširdus naivumas, kurio jau dažnai nebeturi Vakarų šalių gyventojai.

– Ką turi omenyje sakydama naivūs?

– Anksčiau minėtame Aitvarų festivalyje ilgai stebėjau vieną lauko žaidimą – loteriją, kurioje bandoma ant suguldytų medinių kaladėlių užmesti metalinius žiedus. Tie žiedai ant kaladėlės vos telpa! Net jei ir prievarta bandytum juos ant tos kaladėlės užmauti būtų labai sunku, tačiau žmonės būriais rinkosi ir vis nenustojo „bandyti laimės“. Nepavykus, kas yra kaip ir akivaizdu, žmonės taip mielai susigėsdavo, lyg ta nesėkmė būtų jų „kreivų rankų“ pasekmė. Stebėjau, šypsojausi ir galvojau, kaip greitai mane su tokiu žaidimu išgrūstų iš Jūros šventės Klaipėdoje. (juokiasi)

– Kokie yra Gvatemalos skoniai: ką teko ragauti šioje egzotiškoje šalyje? Kas būdinga šios vietos maisto kultūrai?

– Gvatemaliečiai be galo mėgsta kukurūzus ir visus patiekalus iš jų, tačiau man labiausiai įstrigo neįtikėtinai skanus tapado, kurį ragavome Livingstone, miestelyje prie Karibų jūros. Tapado – tai tradicinė sriuba iš jūros gėrybių, plantano (bananų rūšis) ir kokosų pieno, būdinga Gvatemalos, Belizo ir Hondūro virtuvei. Dar niekada nebuvau mačiusi tokių gigantiškų krevečių ir ragavusi tokio skanaus šviežio krabo. Tiesa, beveik kiekvienoje kavinėje galima užsisakyti gvakamolės, kurią aš tiesiog dievinu!

– Ar kelionės metu nutiko kas nors netikėto?

– Maloniai nustebino vietinių gyventojų paslaugumas, kai daugiau nei valandą laukėme atvykstančio vietinio autobuso. Stotelėje su mumis stovėjo grupelė žmonių, kurie irgi laukė to paties autobuso. Po geros valandos jie, suprantama, suprato, kad autobusas greičiausiai neatvyks ir greitai susiorganizavo vietinį transportą, kokį jau buvome matę gatvėse: jie paprašė netoliese stovinčio pikapo šeimininko pavėžėti juos iki artimiausio kaimelio, žinoma, už nedidelį mokestį bei pakvietė ir mus kartu šokti į mašinos galą. Važiuoti atviroje bagažinėje stovint su dar 8 žmonėmis buvo egzotiška, bet ir labai smagi patirtis.

– Kokios būtų tavo rekomendacijos norintiems keliauti į egzotiškąją Gvatemalą?

– Mano kelionių patirtis ir filosofija sako, jog niekada nereikia aklai pasitikėti kitų žmonių vertinimais, nes kiekvienas mes kuriame ir suvokiame savo patirtis skirtingai. Kaip ir bet kur kitur keliaujant, svarbiausia yra atvirumas patirčiai, priėmimas kitos šalies gyvenimo taisyklių ir, be abejo, pozityvumas bei gera nuotaika. Jei kelionėse vertiname kitą šalį per europietiškos kultūros prizmę, nieko nesuprasime ne tik apie kitus, bet ir apie save. Jei keliaudami nesugebame atsiriboti nuo savo rūpesčių ir problemų, jos temdys ir mūsų gražius įspūdžius apie šalį. Keliaujant į Gvatemalą rekomenduoju atsisakyti išankstinio vertinimo ir plačiai žiūrėti į bet kokias naujas patirtis.