Maču Pikču – inkų civilizacijos paslaptys debesimis užklotose viršukalnėse
Debesis remiantis miestas, pastatytas be cementinių medžiagų
Miestu ant debesų vadinamas Maču Pikču iš tiesų remia dangų – kalno aukštis siekia pustrečio kilometro. Populiariausias būdas patekti į viršukalnę – pėsčiomis įveikti šimtus vingiuotų laiptelių. Nereikia išsigąsti – visi jie buvo sutvarkyti ir pritaikyti turistams, tad tikrai nenugarmėsite žemyn. Tačiau užlipus neabejotinai prireiks keleto minučių atgauti kvapą. Geriausia kopti anksti ryte, kuomet tekanti saulė apšviečia aplinkinių kalvų ir didžiulių medžių viršūnes. Toks pasivaikščiojimas – ne tik puiki mankšta, bet ir pati geriausia meditacija.
Vos užkopus į viršūnę kvapą užgniaužia gamtos vaizdai – aplinkiniai miškai atsiveria tarsi ant delno, o debesys, atrodo, kabo taip arti, jog norisi ištiesti ranką ir šiek tiek atsignybti. Nenustebkite, jeigu jus iškart apspis gailiais žvilgsniais maisto prašančios kalnų ožkos. Patariama skanėstais joms apsirūpinti iš anksto – kitaip teks dalintis savo sumuštiniais. O aplink ramiai vaikštinėjančiomis lamomis geriau grožėtis iš tolo, kadangi šie, iš pažiūros taikūs, gyvūnai gali būti nenuspėjami. Kai atsitokėsite nuo gamtos grožio, stvertis fotoaparato privers įspūdingi griuvėsiai. Tarsi labirintai išsiraizgiusios sienos ir apleistos šventyklos slepia daug inkų civilizacijos paslapčių. Didžiuliai granito luitai sutvirtinti be jokių cementinių medžiagų, tad, architektų manymu, stačiusieji šį miestą turėjo būti genijai.
O laiptuoti kalno šlaitai, suformuoti rankomis ir kauptukais – geriausias inkų meistriškumo pavyzdys.
Sunku įsivaizduoti, kaip vien žmogaus rankomis sugebėta statybai panaudoti kelias tonas sveriančius akmenis. Tad yra nemažai tikinčiųjų, jog Maču Pikču – ateivių darbas. Tačiau net jei patikėsite šiuo mitu, nieku gyvu apie tai neprasitarkite vietiniams – ne juokais užrūstinsite net ir draugiškuosius peruviečius, taip besididžiuojančius protėvių palikimu.
Šventykla, kurioje žemės derlingumui aukotos jaunos merginos
Inkai garbino gamtą, o ypač saulę. Tad nenuostabu, kad ir miestą įkūrė kuo arčiau dangaus. Atsidūrus viršukalnėje gidas tikrai pasiūlys aplankyti Saulės šventyklą. Didžiulės pusračio formos sienos saugo prisiminimus iš religinių apeigų. Ant iki šių dienų išlikusio altoriaus ligonius šventikai gydydavo aukodami naminius gyvūnus. Manoma, kad nužudytos ožkos organais išminčiai galėdavo nustatyti visas žmogaus ligas ir netgi nuspėti orus! O nusileidus į greta esantį mauzoliejų galima apžiūrėti ir pabandyti iššifruoti originalius raižinius sienose bei pačiupinėti apeigoms naudotus molinius indus. Netoli šventyklos pūpso didžiulis, tarsi iš Hario Poterio puslapių pasiskolintas Intihuatana išminties akmuo. Pasak legendų, švelniai priglaudus kaktą prie šalto paviršiaus atsiveria visos pasaulio paslaptys.
Liaudies patarlė byloja, kad anksti atsikėlęs – nesigailėsi. Tai pasitvirtina ir lankantis prarastajame inkų mieste. Jei norėsite pamatyti Huajnos Pikču viršukalnę, negalėsite sau leisti ilgai vartytis pataluose – per dieną čia įleidžiami tik 400 lankytojų. Kuo ši kalva tokia ypatinga? Pirmiausia dėl to, jog tai aukščiausia viršūnė visoje apylinkėje. Čia tingiai ištiesę kojas galėsite iš šono apžiūrėti ant greta esančio kalno įsikūrusį Maču Pikču miestą. Taip pat verta aplankyti puikiai išsilaikiusią, uoloje įkurtą Mėnulio šventovę. Patekus į vidų šiurpą kelią raudonas, tarsi krauju išteptas skliautas bei akmenyse išraižyti paslaptingi religiniai simboliai. O nedidelėse sienose esančiose nišose buvo laidojamos mumijos.
Ant šventyklos viduryje stūksančio akmens, ant kurio patogiai įsitaisyti mėgsta turistai, kažkada aukodavo inkų mergeles. Buvo tikima, kad jaunos sveikos merginos kraujas patręšia žemę ir atneša dievų malonę. Tai patvirtina ir neseniai atlikti tyrinėjimai – iš 174 Maču Pikču rastų griaučių net 150 buvo moteriškos lyties!
Papėdėje – kaitinančios maudynės ir tūkstančiai drugelių
Nusileidus nuo paslaptingo inkų miesto reiktų nepamiršti ir kalno apačioje verdančio gyvenimo. Papėdėje įsikūrusiame Aguas Calientes mieste, pasitinkančiame besišypsančiais vietiniais gyventojais, pirmiausia būtina išbandyti karšto vandens versmes. Ežeruose, plytinčiuose šalia didžiulių krioklių, temperatūra šokteli net iki 46 laipsnių. Tad maudynės čia – tarsi pirtis po atviru dangumi. Ypač romantiškai nuteiks pasivaikščiojimas po Drugelių namus. Šių sparnuotų vabzdžių draustinyje išvysite šimtus nykstančių rūšių. Jausmas, kuomet ilgėliau sustojus ant rankos sutūpia pulkas įvairiausių dydžių ir spalvų peteliškių – neapsakomas.
Skirtingai nei dauguma turistų lankomų vietų, Maču Pikču nerasite nuorodų ar lankstinukais apkarstytų informacijos centrų. Taisykles gidai skubiai išberia tik prieš pat kelionę, tad geriausia su jomis susipažinti iš anksto. Idant nepažeistumėte nykstančio paviršiaus, dygliuotus batus teks iškeisti į lygiapadžius sportbačius, o plastikinius mineralinio vandens butelius – į gertuves. Kai kurios taisyklės kelia ironišką šypseną – pasišovus kopti su didžiule kuprine greičiausiai būsite paprašyti ją palikti kalno papėdėje. Viskas tam, kad nekiltų pagunda į krepšį įsimesti gabalėlį paslaptingojo miesto griuvėsių. Gidai čia – neperkalbami, tad atsisakius vykdyti jų paliepimus kelionę baigsite vietinėje areštinėje.
Kodėl Maču Pikču griuvėsiai įtraukti į pasaulio stebuklų sąrašą, suprasti galima tik savo kojomis išvaikščiojus akmenuotus šlaitus. Net jei ir nepavyks prakalbinti pasaulio išmintį slepiančio akmens, kelionė į Peru suteiks nepakartojamų įspūdžių.
