Filipinų egzotika (I): pasisvėrimas prieš skrydį, grožio konkursai ir krepšinio aistruoliai
Lėktuvo bilietai – kaip kelto
Į Filipinus kelionę įsigijau prieš gerus metus, tačiau planavimui pasilikau paskutinius tris mėnesius. Rodos daug laiko, tačiau, jei visą maršrutą dėliojiesi pats, patikėkite, gali ir nespėti.
Kodėl? Filipinai yra šiek tiek daugiau nei 7 tūkst. salų junginys. Tai – vienintelė Pietryčių Azijos valstybė, neturinti sausumos sienų su savo kaimynėmis.
Tad pradėjau nuo to, kad išsirinkau didžiausias salas ir susiradau visus jose veikiančius oro uostus, kurių suskaičiavau apie 40.
Tuomet ilgai analizavau, kokie ir kur lėktuvai skraido.
Patikimiausios oro linijos, kurių lėktuvai skrieja po Filipinų padanges – „Cebu Pacific Air“, „Philippine Airline“ bei „Air Asia“. Jei kurį iš žemės lopinėlių pamiršo avialinijų kompanijos, teks keliauti vandeniu. Taip planavimas tampa dar sudėtingesniu.
Visgi nusprendusiems keliauti keltu, vertėtų pasirinkti patikimiausias kompanijas – tokias, kaip „Weesam Express“, „Ocean Jet Ferry“ ar „Super Cat“.
Vietiniam įdomu net tai, kiek sveria atvykėliai
Kad ir kaip nuspręsite keliauti, svarbiausia išsirinkti patikimą kompaniją. Jų, priklausančių tarptautiniams tinklams, transporto priemonės saugios.
Keistas atvejis buvo, kada kartą skridome mažu propeleriniu lėktuvu. Prieš įlaipinimą buvo kruopščiai pasvertas ne tik bagažas, bet ir keleiviai.
Taip daroma, kad svorio centras nesusidarytų vienoje vietoje. To nežinant, šiek tiek nejauku, kai tavęs prašo pasisverti. Bet atvirai kalbant, pati kelionė buvo viena maloniausių.
Verta paminėti, kad atvykėliai čia vis dar šiokia tokia egzotika, tad vos tik užlipome ant svarstyklių, subėgo vietinių minia, tarpusavyje besišnabždanti: „Matei, kiek jie sveria?“
Kiekviename kaime po grožio konkursą ir krepšinio aikštelę
Pirmomis dienomis gidas automobiliais mus nuvežė apžiūrėti kalvų. Vaizdas tikrai nepakartojamas, tačiau iki „oho“ efekto trūko. Todėl savarankiškai pradėjome domėtis alternatyviais pažinimo būdais.
Tuomet supratome – nėra nieko geriau už motorolerius ar keturačius motociklus. Juolab, kad yra salų, tokių kaip Siquijor, kurioje net nereikšmingiausi keliai išasfaltuoti, tad patogiai galima pasiekti vietas, į kurias turistai beveik neužklysta.
Grožio konkursus Filipinuose rengia net mažiausi miesteliai ir mokyklos. ft
Įsivaizduokite, pasieki kaimelį, o iš mokyklos pabirusi minia vaikų bėga paskui ir linksmai mojuoja. Kartą netgi patekome į vietinę šventę.
Eina didžiulė kolona žmonių, priekyje jų važiuoja keli sunkvežimiai, kuriuose sėdi gražiausia klasės mergina ir vaikinas.
Tai atspindi visuotina manija šalyje tapusį grožio kultą – tokius konkursus organizuoja net vos keliolika gyventojų turinčios gyvenvietės.
Motorinėmis transporto priemonėmis išmaišę salas supratome, kad Filipinų antroji religija, kaip ir pas mus, – krepšinis. Kone kiekviename žingsnyje sutiksi vaikus, mušinėjančius kamuolį ar bandančius pasiekti lanką.
Stebėjome ir vietinį čempionatą, kuriame labiausiai nustebino žaidimo technika. Ją įvardinčiau kaip „nesiginu, o kai netyčia gaunu kamuolį lekiu kiek įmanydamas prie lentos“.
Kitoje dalyje papasakosiu apie kalėdines lemputes primenančius vabzdžius, tingius primatus Tarsyrus ir lengviausią būdą, kaip Filipinuose susiorganizuoti turistinį žygį po apylinkes.
