Įspūdingiausi Indijos atspindžiai (su vadovu iš Lietuvos)

Delio miestas, indų dar vadinamas Motinos Indijos širdimi – vartai iš Vakarų bei Centrinės Azijos į nutolusią Pietryčių Aziją. Daugybę kartų statytas ir perstatytas, valdytas ne vienos svetimšalių dinastijos, Delis iki šiol mena gilią šios milžiniškos valstybės istoriją ir kartu atspindi spartų jos modernėjimą, globalizaciją bei lenktynes su į priekį besiveržiančiu aplinkiniu pasauliu.

Mūsų lauks ekskursija į įspūdingąjį Kutub Minaretą (Qutub Minar) bei jo kompleksą. Tai vienas aukščiausių pasaulyje (72,5 m) plytų mūro minaretų su įvairių epochų istoriniais pastatais.

Šis minaretas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat, visai šalia pravažiuosime ištaigingus Prezidento rūmus bei reikšmingą nacionalinį paminklą, vadinamuosius Indijos vartus (India Gate) – memorialą žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare.

Šiandien mūsų taip pats lauks ypatinga pramoga – pasivažinėjimas rikšomis chaotiškomis Čandni Čouk turgaus (Chandni Chowk market) gatvelėmis. Ši tradicinė transporto priemonė įtrauks mus į įprastą kasdienį Indijos ritmą. Anksčiau Čandni Čouk buvo klestintis prekybinis Delio centras. Savo akimis galėsime išvysti, kad net ir daugeliui amžių prabėgus, šis judrus ir spalvingas senamiesčio turgus kasryt prisipildo gausybe žmonių.

Senojo Delio gatvelės tokios siauros, kad, rodos, važiuojant, nuo prekeivių stalų ranka galime pasiekti begales rūšių tradicinių indiškų prieskonių, smilkalų ir suvenyrų. Keliaujant mažomis gatvelėmis mūsų uoslės receptorius maloniai kutens tradicinės indiškos arbatos chai masala kvapai. Stabtelime prie gatvės prekeivių, verdančių arbatą pagal šią, dar britų imperijos laikus menančią, virimo technologiją.

Pro akis nepraslys vakariečiams neįprasti vaizdai: skrupulingas ir sunkus Indijoje sparčiai nykstančios profesijos – skalbėjų – darbas. Tykštantis vanduo, besiveržiantys muilo purslai ir ilga spalvotų sudžiautų skalbinių linija sudomins ne vieną šalies svečią ir atmintyje pasiliks ilgam.

Spalvomis, vietinių klegesiu pasitiks ir žuvų turgus (Fish market), kuriame sužinosime nemažai Indijos virtuvės paslapčių. Vakare stebėsime paslaptingais ritualais viliojantį deivės Kali garbinimą. Pasirodyme išvysime, kaip dievybės garbinimo rituale jungiamos priešybės: gyvenimas ir mirtis, motiniškas rūpesnis ir destrukcija, grožis ir bjaurastis, ir kaip tai padeda įveikti neišmanymo tamsą bei atrasti dieviškąją šviesą.

Šiandien apsistosime vietinei indų šeimai priklausančiuose svečių namuose, kur Jus pasitiks pats jaunasis šeimininkas. Vakare čia mokysitės indiškos virtuvės paslapčių, sužinosite apie prieskonius, taip pat turėsite galimybę pamėginti patys pagaminti indišką maistą. Argi gali būti kas nors nuostabiau? Sutikimo vakarienė ir nakvynė svečių namuose – viešbutyje.

Atvykę į Adžmyro miestą, aplankysime Dargah (Ajmer Sharif Dargah) – patys Indijos musulmonai teigia, kad jiems tai antra pagal svarbą (po Mekos) mečetė pasaulyje. Aplankę Adžmyrą, autobusu vyksime į mažąjį Indijos perlą – Puškaro (Pushkar) miestelį (kelionė trunka apie 1 valandą), pakeliui sustodami papietauti tradiciniame indiškame restorane.

Kadangi Puškaras ribojasi su Taro dykuma (Thar desert), jo gatves mina išstypusių kupranugarių kojos, papuoštos skambančiomis apyrankėmis ir žengiančios dykumos ritmu. Kelionė šia transporto priemone į dykumos kalvas palieka neišdildomą įspūdį: švelnus baltas smėlis, Aravalio kalnyno gūburiai, vietinių nomadų dainos, o vakarui atslinkus – neaprėpiamas žvaigždėtas dangus žadina svajoklišką žmogaus prigimtį. 

Kiekvienais metais lapkričio mėnesį vykstantis kupranugarių festivalis-mugė (Pushkar Camel Fair) į miestelį pritraukia daug svečių ir kupranugarių augintojų. Šventės metu gyvūnai varžosi lenktynėse, puikuojasi jiems skirtais papuošalais, čia vyksta ir šokių bei muzikos pasirodymai, o kiekvienas norintis gali įsigyti kupranugarį arba bent jau mažytę jo statulėlę. Nakvynė viešbutyje.

Puškare gyvena apie dvidešimt tūkstančių gyventojų, tačiau į šį miestą plūsta daug piligrimų ir keliautojų. Kadangi miestas funkcionuoja kaip religinis centras, jame gausu šventyklų ir brahmanų (šventikų) giminių, kasdien užsiimančių religine praktika arba meditacija. Šis miestas populiarus ir tarp naujųjų hipių bei „pasaulio vaikų“: maistas ir nakvynė kainuoja nedaug, vietiniame turguje parduodami drabužiai, papuošalai, prieskoniai ir ezoterinės prekės taip pat nebrangios, o piligrimiška aplinka verčia jaustis lyg namuose.

Puškare gyvenantys žmonės – draugiški ir paprasti. Daugelis gerai moka anglų ir hindi kalbas. Gyvendami šventame mieste, kasdien matydami daugybę atvykėlių, jie vadovaujasi sena sanskrito formule „kiekvienas svečias yra tarsi dievas“. Mieste vyrauja ramybė ir lėtumas, net gatvės prekeiviai nemoka būti įkyrūs – dažniau stengiasi pamaloninti pirkėjus šviežiais rožių žiedais nei įsiūlyti nusipirkti kašmyro šalį. Tik berniukai, grojantys monotoniškas melodijas dvistygėmis liutnėmis, ilgai seka iš paskos, tikėdamiesi gauti vieną kitą indišką pinigą – rupiją.

Kiekvienas, atvykęs į Puškarą išvyksta iš jo su mažyčiu mėlynuoju lotosu širdyje arba rožės pumpuru, įsegtu į plaukus. Kartu su mūsų kelionių vadovu tęsime pažintinį turą po šį jaukų miestelį, aplankydami šventyklas bei šventąjį Puškaro ežerą. Šiame mieste taip pat galėsime įsigyti įvairiausių papuošalų ir sidabro gaminių, kurie čia žymiai pigesni, nei kituose Indijos miestuose. Vakare, besileidžiant saulei, pasiūlysime kupranugariais joti į netoliese esančią dykumą, kurioje palydėsime saulę. Vakarienės metu mūsų lauks tradicinis šio regiono gyventojų šokių pasirodymas* (apie 7 EUR). Nakvynė viešbutyje.

Iš Puškaro mašina vyksime į Džaipūrą (Jaipur) – rožinį miestą. Kelionė iki Džaipūro trunka 5–6 valandas, pakeliui sustosime papietauti. Aštuoniolikto amžiaus pradžioje Maharadža Savai Džai Singh II (Maharaja Jai Singh II), gintarinio Amero (Amer) miesto valdovas, nusprendė įkurti naują savo karalystės sostinę – taip iškilo karališkas ir didingas Džaipūro miestas, vadinamas rausvuoju Radžastano (Rajasthan) provincijos perlu. Miestas buvo pastatytas vadovaujantis vedinės architektūros reikalavimais, o patiems statybos darbams vadovavo garsus astrologas ir matematikas Batakarija (Bhattacarya). Iki pat šių dienų Džaipūras stebina tobulai simetriškomis gatvėmis, pastatų derme ir senojo miesto vartų išdėstymu, atitinkančiu paslaptingos mandalos formas. Devyniolikto amžiaus pabaigoje, ruošiantis Velso princo vizitui, visas miestas buvo perdažytas švelnia rožine spalva, dėl to Radžastano sostinė visame pasaulyje vadinama Rožinio Miesto vardu.

Nepaisant to, kad dabartinis Džaipūras modernizacijos ir globalizacijos lenktynėse visai neatsilieka nuo kitų miestų, jame atsiskleidžia ir klasikinio, kaimiško Radžastano spalvos. Ūsuoti vyrai puošiasi įvairiaspalviais turbanais ir segi sidabrinius auskarus, moterys puikuojasi sunkiais sidabro juvelyrikos dirbiniais, o jų tradiciniai drabužiai žydi rožine, žalia, oranžine, geltona spalvomis. 

Apsilankius karališkajame Džaipūro mieste, tiesiog būtina apsistoti viename iš daugelio mieste esančių heritage tipo viešbučių, tad tokį viešbutį išrinkome ir Jums! Anksčiau buvę kilmingųjų indų namais, dabar jie tviska prabanga ir yra pritaikyti komfortiškam gyvenimui. Kas gi geriau leis įsijausti į šalies kultūrą, nei vietos, kuriose ta kultūra gyvuoja jau šimtmečius? Nakvynė viešbutyje. 

Pietausime indiškame restorane, o po pietų turėsime puikią progą išbandyti savo derybinius įgūdžius batikos ir šilko parduotuvėse. Radžastano sostinė Džaipūras garsėja savo šilko dirbiniais, tad žvalgantis po prekyvietes akys tiesiog raibsta nuo šilko rūšių, spalvų ir raštų margumo...

Po pietų Džaipūre apžiūrėsime vadinamąją Vasaros rezidenciją (Summer residence) – maharadžų rūmus, pastatytus ant ežero kranto. Taip pat aplankysime Miesto Rūmų (City Palace) muziejų, kuriame iš arti pamatysime senovinius maharadžų rūbus ir susipažinsime su miesto istorija.

Nepraleisime ir garsiųjų Vėjų rūmų (Hawa Mahal) – iš raudono ir rausvo smiltainio statytos sienos, skirtos karališkųjų šeimos moterų pamaloninimui – siena su daug mažų langelių suteikė joms galimybę iš arti stebėti miesto festivalius, o pačioms likti nepastebėtoms. Toliau – vizitas į žymiąją miesto observatoriją (Jantar Mantar), kurioje pamatysime patį didžiausią pasaulyje smėlio laikrodį.

Atrodo, kad Džaipūras visada išsaugos savo karališką pastovumą, net tuomet, kai jo požemiai taps metro labirintu, o šalia senovinių rūmų iškils prabangios šiuolaikiškos vilos. Juk karaliai, karališki miestai ir jų sėkmę lemiančios žvaigždės egzistuoja ne veltui. Nakvynė viešbutyje. 

Nors didžiausią pelną miestui teikia turizmas, gyventojai užsiima ir kitokia veikla: marmuro, brangiųjų akmenų, odos apdirbimo pramonė, persiškų kilimų gamyba, batsiuvystė, agrokultūra ir sidabro dirbinių gamyba maitina ne vieną daugiavaikę šeimą. Valdant mogolams, Agra buvo šios milžiniškos imperijos sostinė, todėl joje klestėjo islamiškųjų mokyklų kultūra, į čia plūste plūdo menininkai ir mokslininkai, nes mogolų valdovai skatino visapusišką kultūros vystymąsi. Devynioliktame amžiuje britiškajam Radž (Raj) užvaldžius Indiją, Agroje įdiegta vakarietiška edukacijos sistema, kurios dėka čia iki šiol klesti ne vienas koledžas ir universitetas.

Dieną šiandien užbaigsime aplankydami vieną didžiausių ir įspūdingiausių kultūrinių šedevrų pasaulyje – Tadž Mahalį (Taj Mahal). Indijoje meilė įvairialypė ir amžina – būtent apie tokią – graudžią, tačiau kartu įkvepiančią penktojo mogolų imperatoriaus Šachdžahano (Shah Jahan) ir jo mylimosios Mumtaz Mahal meilę pasakoja dar šešioliktame amžiuje pastatytas mauzoliejus. Savo atspindį į Jamunos upę (Yamuna) metantys Indijos savastimi ir subtiliu jos veidu jau kadaise tapę rūmai visus keliautojus kviečia pažinti egzotišką islamiškosios kultūros pasaulį.

Daugiau nei du dešimtmečius maždaug dvidešimt tūkstančių darbininkų statė šį pasaulio meilės simbolį. Nors Tadž Mahalį supa sienos, jo pieniškos spalvos kupolai, remiantys karštą Indijos dangų, matosi iš toli. Vietiniai gyventojai su džiaugsmu rodo kelią link populiariojo Tadžo, o rikšų vairuotojai pasakoja istorijas apie jo grožį. Viso pasaulio turistai ir meilės ieškotojai skuba pamatyti šio stebuklo: tik penktadieniais, svarbią musulmonams dieną, Tadž Mahalis virsta islamiškos minties centru, į save neįsileidžiančiu pašaliečių.

Itin simetriškas ir harmoningas Tadž Mahalis atspindi mogoliško (persiško) meno apologiją, retkarčiais persmelktą hinduistinės architektūros motyvų. Ant pagrindinių vartų fasado inkrustuoti šventojo Korano maldų žodžiai laimina kiekvieną atvykėlį, o ant smiltainio plokštės pakylėtas Mumtaz mauzoliejus talpina Šahdžahano ir jo mylimosios kapus. 

Kalbama, kad Tadž Mahalio grožis geriausiai atsiskleidžia žvelgiant į jį iš Agros forto, kuriame paskutines savo gyvenimo dienas praleido Šahdžaahanas, įkalintas savo sūnaus Aurangzebo (Aurangzeb). Dėl Agros monumentų grožio, šis miestas populiarus ir kaip kino filmavimo vieta: fortuose filmuojami istoriniai, o prie šio didingo pastato keliauja daugybė įsimylėjusių bolivudinių filmo herojų... Nakvynė viešbutyje.

Mažasis Indijos deimantas Orča panaikins įsitikinimą, kad ši šalis – tik įvairūs garsai, prekeivių šūksniai ir dulkių kamuoliai. Įsivaizduokime: ant srauniai tekančios Betvos (Betwa) upės kranto saulę atspindi senovinių rūmų stogai, iš šventyklų ataidi giesmės viešpačiui Ramai, o danguje tyliai ratus suka grifai.

Mažas, bet nepakartojamas Orčos miestelis iki šių dienų pritraukia daugybę Indijos piligrimų: čia jie išpildo slapčiausius pasižadėjimus dievams, pasisemia ramybės ir paskęsta tarp visą Orčą svarinančių įvairiaspalvių bugenvilijų žiedų.

Orčos virtuvė vegetarinė, sunku gauti alkoholio, nes miestas stengiasi išlaikyti „švaraus“ religinio centro įvaizdį. Čia galima pasmaguriauti pieniškais saldumynais, paplepėti su prekeiviais, kviečiančiais į svečius, išgerti ne vieną puoduką chai masala arbatos.  Orča buvo labai galinga centrinės Indijos karalystė, kurios didybė akmenyje buvo apsaugota nuo bėgančio laiko, todėl Bundelos valdovų pastatyti rūmai ir šventyklos atrodo beveik taip pat, kaip kažkada, kai juose gyveno radžos su savo svitomis.

Aplankysime miesto rūmus ir pilis, kuriuose harmoningai jungiasi indiška ir islamiška architektūra, papuošta balkonais, kupolais, skulptūromis, subtilia kapaviečių puošyba. Pasakojama, kad šie istoriniai pastatai kartais padaro net didesnį įspūdį, nei pats Indijos pasididžiavimas Tadž Mahalis. Pietūs ir vakarienė viešbutyje, kuriame apsistosime. O šį kartą apsistosime erdviuose karališkuose rūmuose – tai siurprizas Jums. Nakvynė viešbutyje.

Turistinis Khajuradžo kaimelis dėl jame esančio šventyklų komplekso yra vienas didžiausių turistų traukos centrų religingoje Indijoje. Tad nereikia stebėtis, kai Orčos parduotuvių savininkai entuziastingai klausinėja turistų, ar šie jau matė išdykėliškus Kadžuraho meilės monumentus. Pastatytos Chandelų dinastijos valdovų dešimtame-vienuoliktame amžiuje, šventyklos stebina erotinių figūrų įvairove ir įkūnija visus šiapusinius geidulius ir aistras. Šie statiniai siejami su Tantros ezoterika, seksualinės sueities praktika ir aistrų transformavimu į išsivadavimą. Taigi švari ir religinė Orča bei Kadžuraho erotinių skulptūrų kompleksas papildo vienas kitą ir atspindi žmogaus gyvenimo esmę: gimimą, pasaulietinį gyvenimą, seksualumą, atsižadėjimą ir dievybės paieškas.

Nenorintiems niekur keliauti, pasiūlysime viešbutyje pasilepinti ajurvediniais masažais ir pailsėti. O gal norėsite pasivaikščioti mieste? Orčos prekybininkai, virėjai ir saldainių pardavėjai džiaugiasi, kad kiekviena diena miestelyje panaši į šventišką mugę – juk nėra laiko liūdėti ir dykinėti, kai reikia išpilstyti tiek daug arbatos, supakuoti tirpstančius ledus ar sumaniai parduoti kraujo spaudimą reguliuojantį upės perlų vėrinį. Nakvynė viešbutyje.

Vakare autobusu važiuosime į Džansi miestą, iš kurio naktiniu traukiniu vyksime į kultūrinį ir religinį Indijos lopšį – Varanasio miestą. Kelionė naktiniu traukiniu – neatsiejama indų kasdienybės dalis. Galime nustebti dėl įvairių indų papročių – vieni jų visą naktį dalinasi gyvenimo istorijomis, kiti valgo, o užsieniečius pasitinka plačiomis šypsenomis. Nakvynė traukinyje, miegamuosiuose vagonuose. Kelionės trukmė – apie 12 valandų.  

Varanasis pasižymi stipriu religiniu krūviu ir emociškai turbūt yra vienas „stipriausių“ Indijos miestų. Jame persipina hinduizmo, budizmo, džainizmo ir islamo tikėjimai. Hinduistai tiki, jog šį miestą iš savo malonės įkūrė asketiškasis dievas Šiva, suteikiantis išsivadavimą visiems, kurie miršta Varanasio apylinkėse, todėl daugybė hindų plūsta į Varanasį atlikti įvairių ritualinių apeigų, susijusių tiek su žemiško gyvenimo ciklais, tiek su mirtimi. Iš traukinių stoties keliausime į viešbutį ir po kelių valandų poilsio pradėsime turą po šį šventąjį miestą.

Nuo neatmenamų laikų šiame Indijos mieste gyvena šventieji, asketai, mąstytojai, dievai ir mirusieji. Varanasyje sutelpa visa spalvinga, prieštaringa, daugialypė Indija ir jis, mūsų, vakariečių, akimis gali pasirodyti viena mistiškiausių, labiausiai nesuvokiamų vietų pasaulyje.

Varanasio žmonės drąsūs ir labai familiarūs. Čia nuolatos tvyro kiek chaotiška maskarado atmosfera, kurioje vietinių ir svetimšalių tapatybės susilieja per visus apėmusį džiugų nusiteikimą garbinti. Gatvės prekeiviai švaistosi ilgais maldos karoliukų vėriniais, vaisių pardavėjai dievagojasi, jog jų guavos – pačios saldžiausios.

Svarbu paminėti, kad tai miestas, kuriame norėsite įsigyti lauktuvių! Varanasio šilko pramonė stebina visą Indiją: sakoma, jog kiekviena jaunamartė svajoja vestuvių dieną pasipuošti sariu, pasiūtu iš Varanasio šilko, o kiekviena šeimininkė svetainėje pasitiesti iš to šilko išaustą kilimą.

Kiekvieną dieną Varanasio oras pulsuoja nuo pasaulį tveriančių, palaikančių ir griaunančių garsų: maginės sanskrito formulės, ilgesingos giesmės, verksmas ir juokas, vandens teškenimas, galiausiai, degančios ugnies ūžesys susilieja į viena ir ištirpsta kažkur tolumoje. Iš kosminių Himalajų viršūnių tekanti Motina Ganga teikia žemiškas dovanas ir jas atsiima atgal. Kai saulė leidžiasi, tyliuose šventyklų sanktuariumuose užmiega dievai, o Varanasio žmonės ima laukti naujo ryto. Vakare stebėsime įspūdingą „Ganga aarti“ religinį ritualą ant Gangos upės kranto. Šis ritualas – tarsi religinis cirkas: žmonės, žyniai, įvairių dievų stabai, garsiakalbiai, skimbčiojantys varpai, dainavimas, smilkalai, gėlės ir ugnis. Visa tai sujungus pajuntama labai jausminga patirtis. Sakoma, kad tai vienas labiausiai įkvepiančių dalykų Indijoje. Nakvynė viešbutyje.

Ant Gangos upės pakrantės buriasi vediniai šventikai-brahmanai, padedantys paprastiems žmonėms atlikti reikiamus ritualus, o Manikarnikos ghate liepsnojanti amžinoji kremacijos ugnis palaiko niekada nenutraukiamą kūnų deginimo procesą, kuris išlaisvina velionį iš žemiškos priklausomybės ir perkelia jo sielą pas susitelkusias dievybes. Ugnis čia negęsta ištisus metus – kiekvienas hinduizmą išpažįstantis indas svajoja būti sudegintas ant laužo būtent čia, Gangos upės pakrantėje. Mirusiojo pelenai išberiami čia pat, į šventąją Gangos upę.

Jeigu turėsime noro, visa tai galėsime išvysti savo akimis. Po pasiplaukiojimo valtimis Gangos upe, grįšime į viešbutį papusryčiauti ir po kelių valandų važiuosime į Varanasio oro uostą, kur mūsų lauks skrydis į Delį. Delyje dar turėsime kelias valandas suvenyrų ir paskutinės minutės dovanų apsipirkimui viename miesto turgų. Pietūs arba vakarienė (priklausomai nuo skrydžio laiko) Delyje. Nakvynė viešbutyje.