Uganda - Ruanda (su vadovu iš Lietuvos)

Po pusryčių ir trumpo poilsio – įsimintina, visiškai kitokia nei iki šiol teko mėgautis – ne tik maloni, bet ir šiek tiek išspausianti prakaito –  kelionė prie Merčisono krioklių. Pirmąją jos dalį praleisite ant vandens kruize, kitą – ant žemės, kopdami į pritrenkiantį reginį dovanosiančią vietą. Tad rekomenduojame apsiauti patogius batus ir nusiteikti išsijudinti. Bet pirmiausia, patogiai įsitaisę laive, žiūrėkite žemyn ir į krantus – išvysite garbingiausius ir svarbiausius Nilo personažus: galbūt pamatysite iš vandens iškylantį ar krante savo auką hipnotizuojantį krokodilą, dramblių ar hipopotamų maudynes. Puota Jūsų akims, daug darbo fotoaparatui ir filmavimo kamerai. Mėgaukitės proga, kai galite įamžinti Nilo gyvenimo epizodus kaip neįkanojamas lauktuves namo.

Taigi, papusryčiavę vyksite į atogrąžų miškus, kur veisiasi žmogui stebėtinai artimi sutvėrimai – primatai. Čia jų aptinkama 13 rūšių, tarp kurių – ir šimpanzės. Kibalės nacionaliniame parke jų gyvena iš viso apie pusantro tūkstančio. XX amžiuje nuo brakonierių smarkiai nukentėję primatai dabar vis labiau saugomi, kad neišnyktų. Tai Jums bus pirmosios subtilaus beždžionių etiketo ir jų pažinimo pamokos. Tiesa, Ugandos atogrąžų tankmės – tai ne zoologijos sodas, į kurį suvaryti gyvūnai prižiūrimi tarp aptvarų. Ši kelionė tuo ir išskirtinė, kad Jūs niekada nežinote tiksliai, koks sutvėrimas tą akimirką netoliese slėpsis, o koks, atvirkščiai, išlįs prieš pat Jūsų akis. Visada reikia būdrauti, būti pasirengus netikėtiems reginiams ir išlikti santūriems visiškai šalia išvydus kieno nors snukį, leteną ar uodegą.

Tačiau svarbu suprasti, kad primatai gyvena ne dėl turistų akių, o sau, migruoja iš vietos į vietą, iš būrio į būrį. Mokslininkams tenka praleisti dienų dienas šių primatų tykant ir kantriai išlaukti, kol ieškomi gražuoliai pasirodo. Jiems tenka pasislėpus už krūmo tyliai tupėti nė nesukrutant ir nenusičiaudant, kad stebimas primatų būrys neišsigąstų, nesupanikuotų ir neišsisklaidytų. Net ir patyrę primatų pėdsekiai išsiugdė ištvermę ir kantrybę ir žino, kad nebūtinai iš pirmo karto išpuola sėkmė per nustatytą laiko terminą juos aptikti. Taigi, ir Jūsų laukia nekasdieniškai malonus, tačiau ypač atsakingas, fizinių jėgų pareikalausiantis darbas.

Įvažiuosite pro Šiaurinio kraterio apylinkes, puošiamas fantastiškai dailaus peizažo. Jį slėnyje užpildo nuostabūs ežerai ir pievos. Karalienės Elžbietos parkas įkūnija turtingą ir spalvingą Afrikos gamtos grožį: daugybė žiojinčių kraterių, žalios kalvų bangos, savanos laukai, drėgnieji miškai, derlingosios pelkės, plačios Išašos lygumos ir jas gaubiantis beribis tamsiai melsvas dangus...O jei šį stebuklinį Ugandos piešinį prisiartintumėte arba pažvelgtumėte į jį tarsi pro padidinamąjį stiklą, atrastumėte liūtą, snaudžiantį figos medyje, po juo, ant žemės, pasilikusią mamą liūtę su tarp jos letenų bandančiu įsirangyti lipšniu mažyliu, žolynais klampsinčių dramblių gaują,  tarp aukštų lapų įsitaisiusę šimpanzę, dvėselieną taršančias hienas, po pievą maklinėjantį ilgakojį afrikinį balnasnapį. Į kurią pusę pažvelgsite, vyksta arši kova už būvį. Patys pamatysite, kokių tonų ji įgyja liepsnojančio saulėlydžio akivaizdoje. Tačiau šios dienos vakarinis safaris  – tik preliudija į pažintį su nuostabą žadančiu populiariausiu Ugandos nacionaliniu parku. Nakvynė stovyklavietėje/ lodžijoje/ pensione/ svečių namuose.

Po pietų Jūsų laukia kruizas į Edvardo ežerą Kazingos kanalu. Nors Edvardas – mažiausias iš visų didžiųjų Afrikos ežerų, vis tiek įspūdingų apimčių. Šiaurės rytų ir pietvakarių kryptimi jis ištįsęs į 77 kilometrų ilgį, o atstumas tarp krantų siekia iki 40 kilometrų. Didžiausias gylis – 112 metrų. Nustebsite, kokia gausybė gyvių gali sutilpti pakeliui į ežerą 32 kilometrų vandens ir jo smėlėtų pakrančių ruože bei 2 ar 3 Jūsų gyvenimo valandas. Dar labiau nustebsite, kad jų karalystę nuo laivo platformos galima stebėti vos kelių metrų atstumu. Ar nusiteikę vienam egzotiškiausių gyvenimo turų?

Kazingos vandenys – tai dramblių pamėgta prausykla. Įprastas vaizdas – kaip mama dramblienė čia atveda išsimaudyti savo mažylius. Galėsite gėrėtis ir kaip sau ramiai plaukioja begemotai. Tai viena labiausiai pasaulyje hipopotamų apgyvendintų vietų. Kai kada iš vandens išnyra krokodilai. Kartais čia ateina atsigerti liūtai ir leopardai. Krantus nutūpę dešimtys ir šimtai paukščių: pelikanai, kormoranai, geltonieji garniai, baltaveidės medžąsės. Galėtume dar ilgai vardyti rūšis žinduolių ir sparnuotų gražuolių, kurie pamėgę Kazingą. Bet gigantiški – įvairiomis prasmėmis – įspūdžiai, patiriami čia gyvai, parbloškia bet kokius pasakojimus. O kad Afrikos gyviai fotogeniški ir atrodo visada žavingi net ir specialiai nepozuodami, Jūs jau žinote ir iš ankstesnės patirties. Tik pasilikite dar laisvos vietos kortelės atmintinėje bei asmeninių nuotykių archyve. Nakvynė stovyklavietėje/lodžijoje/pensione/svečių namuose.

Dar vienas šios dienos tikslas – pasiekti 331 kvadratinio kilometro ploto pirmykštį gyvosios gamtos pasaulį, tiksliau, Kongo ir Ruandos pasienyje, 1000 – 2600 metrų aukštyje besidriekiantį Bvindžio neįžengiamojo miško nacionalinį parką. Bene svarbiausias faktas – kad čia gyvena daugiau nei pusė visų pasaulio kalnų gorilų. Apsistoję nakvynės vietoje, gerai pailsėkite – ir vėl laukia didieji atradimai bei naujos pažintys Afrikos atogrąžų ir paslapčių tankmėje. Nakvynė stovyklavietėje/lodžijoje/pensione/svečių namuose.

Trekingas vyksta Rušagos, Buhomos arba Nkuringo sektoriuje. Vieta, kurioje lankysitės, kitokia nei iki tol Jūsų išmaišytos Ugandos savanos. Bvindžio nacionaliniame parke saugoma pirmykštė giria, kurios žmogus dar neužvaldė. Dvikojų homo sapiens ji mažai paliesta ir dar ne iki galo pažinta. Bet tyrinėtojiškam azartui nuteikia jau vien mokslininkų turimos žinios. Antai miško džiunglėse aptinkama 120 žinduolių, apie 350 paukščių, daugiau nei 200 drugių, beveik 30 varliagyvių rūšių, auga maždaug tūkstantis žiedinių augalų rūšių.

Ypatingos Bvindžio neįžengiamojo miško gyventojos – gorilos, stambiausi primatai (suaugę sveria nuo 140 iki 270 kilogramų, užauga iki 2 metrų ūgio). Kaip ir šimpanzės, gorilos – panašiausios į žmogų ir išvaizda, ir elgesiu, jų ir žmogaus DNR sutampa beveik visu 100 procentų! Vidutinė gorilų gyvenimo trukmė – apie 35 metai, tačiau seniausios žmonėms žinomos gorilos gali sulaukti ir 50, 60 metų. Kas tai – mūsų tolimųjų protėvių giminaičiai? Pažvelkite į jų akis – kokie protingi žvilgsniai. Patyrinėkite jų tarpusavio santykius. Vietinis primatų pėdsekys Jums dar daugiau papasakos apie jų bendravimo ypatumus, pagal jų kūno sudėtį ir elgseną padės išsiaiškinti būrio hierarchiją, atpažinti jo vadą, mamą, tėvą. Jau žinote, kad primatų pėdsakų ieškoti reikėtų nuo tos vietos, kurioje aptikote jų naktinius lizdus. Tačiau gorilos gali nueiti didelius atstumus, ieškodamos naujų maisto ir vandens šaltinių. Ir per šimpanzių trekingą įsitikinote, kad primatų stebėjimas reikalauja gero fizinio pasirengimo, valios pastangų, didelės atsakomybės, atidumo ir... bent šiek tiek atsitiktinės sėkmės.

Nuo žmogaus menkai priklausančioje gyvūnų stebėjimo loterijoje Jums gali nusišypsoti laimė sutikti nebūtinai arba ne vien tik gorilas. Bvindžio džiunglėse gyvena ir paprastosios šimpanzės, baltabarzdės markatos, raudonuodegės markatos, vervetos, absininės gverecos. Čia aptinkamos ir didžiosios meškinės kiaulės, dryžuotieji šakalai, auksinės katės, afrikinės civetos. Čia galite pamatyti ir sutvėrimų, kurių dar nepaminėjome arba kurių pavadinimų vertimo į lietuvių kalbą nėra sugalvota. Visiškai normalu, jei bent kartą šios kelionės metu iš arti išvydus kokią nors mums, žmonėms, lyg ir artimą, bet mažai pažintą būtybę, Jūsų kūnu perbėgs šiurpai, iš susižavėjimo susigraudinsite arba Jus užplūs gyvenimo įvykio jausmas. Galbūt taip suveiks daili rūko glostomų kalnų magija ar žodžiais neapsakomas ryšys tarp žmonių ir gyvūnų pasaulio.

Lyg kontrastas skausmingai žmonių patirčiai – gamtos jiems padovanotas prabangus kraštovaizdis. Sveiki atvykę į Tūkstančio kalvų šalį! Toks Ruandos epitetas pasklidęs dėl užburiančios „banguojančią“ žemę dengiančios žalios pievų ir atogrąžų miškų paklodės. Be to, ar žinojote, kad šiam Juodojo žemyno kraštui prigijęs ir pasaulio audrų ir žaibų sostinės vardas? O kaip Jūs pavadinsite  vulkaninių viršūnių ir vandens telkinių pripildytą, kalvų išraižytą, žaibų skrodžiamą centrinės Afrikos šalį, kurios kalnų šlaituose glaudžiasi paskutinės kalnų gorilų šeimos? Sukūrėme tokią kelionės programą, kad Jums priešaky atsiskleistų tyriausius jausmus sužadinanti Ruandos esmė.

Pirmiausia važiuosite į nakvynės vietą, tuomet vyksite prie šalies šiaurės vakaruose, Virungos kalnų  šešėlyje tyvuliuojančių ežerų dvynių – Bureros ir Ruhondo, iš kur atsiveria pribloškianti penkių Virungos kalnų viršūnių panorama. Žodžiais nedrįstame perteikti viso šio gamtovaizdžio charakterio. Bet tik įsivaizduokite tamsius vandenis, apsuptus miesto dvasios visiškai nepaliestų švelnių ir minkštų žaliųjų smailių ir krioklių. Ežeruose nuo kranto arba tradicinėse kanojose žvejoja vietiniai. Aplink šen ten pūpso ramūs svečių namai ir lodžijos su terasomis, atsisukusiomis į kerinčią vandenų tamsą, o gal dangišką piramidę primenantį Muhaburos ugnikalnį ar tolumoje žaliuojančias džiungles, kurių tankmėje gyvena įspūdingiausios ir bene labiausiai į žmones panašios šios planetos būtybės. Leiskite atpalaiduojamoms mintims Jus vedžioti po karališko grožio horizontą. Ilsėkitės ir kaupkite jėgas prieš dar vieną ryškią dieną. Nakvynė stovyklavietėje/ lodžijoje/ pensione/ svečių namuose.

Jei Centrinė Afrika Jus taip įtraukė į gamtos mįslių paieškas, kad užvaldęs noras ir toliau iki smulkmenų sekti laukinių sutvėrimų būtį ir pažinti kuo daugiau jų rūšių, siūlome išvyką pas markatas Cercopithecus kandti. Anglų kalba šios ugniakailės nenuoramos vadinamos labai tiksliai – golden monkeys („auksinės beždžionės“). Turėsite retą, gal ir vienintelę galimybę gyvenime pažvelgti į jų gyvenimo fragmentus bambukų giraitėje: ką veikia straksėdamos ant bambuko šakų ir žemės, ką mėgsta, kokio dydžio būriuose kartu įsikuria, kaip ilsisi, kuo minta, kuo skiriasi nuo kitų, jau matytų beždžionių. Mes tik pasufleruosime, kad šios beždžionės ganėtinai svetingos žmonėms ir smalsuolių nesibaido, jei jų grupė nedidelė ir rami. Po pagrindinės programos dalies, kuriai vadovaus reindžeris, turėsite laisvo laiko stebimas vietines veikėjas nufotografuoti ir pafilmuoti.

Knygų ir M. Aptedo vaidybinio filmo „Gorilos rūke“, paremto tikrais gyvenimo įvykiais, nepakanka? Ir kelionės metu Jūsų neapleidžia klausimai apie vieną garsiausių pasaulio zoologių ir primatologių D. Fossey? Jei Jūsų sveikatos būklė gera, jei jaučiatės fiziškai stiprūs ir galite užlipti į 3000 metrų aukštį, jei Jūsų žingeidumas stipresnis už galimus laikinus kelionės sunkumus, kviečiame leistis į vieną labiausiai įkvepiančių Afrikos turų – garsios mokslininkės tyrinėjimų keliais.

Pusmečiui atvykusi į pilietinių karų krečiamą Afriką ambicingoji amerikietė čia pasiliko 18 metų – iki gyvenimo galo. Moteris šiltą, patogų gyvenimą ir šeiminę laimę Jungtinėse Valstijose dėl meilės gyvūnams ir begalinio troškimo juos apsaugoti nuo žiaurių brakonierių iškeitė į ekstremalias gyvenimo sąlygas Ruandos miškų tankmėje. D. Fossey įkūrė tyrinėjimų centrą ir pavadino jį Karisoke, sujungusi dviejų priešaky stūksančių Virungos kalnų vulkanų pavadinimus – Karisimbi ir Bisoke. Baltoji atvykėlė iš Vakarų pasaulio anuomet vietiniams kėlė didelę nuostabą, kad ji nepabūgo įsikurti miško tankmėje tarp nesvetingai nusiteikusių batvių ir plėšrių gyvūnų knibždėlyno. Ją pažįstami afrikiečiai vadino Nyiramacibiri – „moteris, kuri viena gyvena kalne“. Kiekvieną dieną D. Fossey aukštuose drėgnuose šlaituose skindavosi kelią tarp žmogaus ūgio žolių ir krūmų, mirkdavo nuo liūčių, tačiau nepasiduodavo – ilgas valandas klaidžiodavo ieškodama naktinių lizdų, kad atsidurtų šalia primatų būrių. Rizikuodama ji priartėjo prie grėsmingai žmonių atžvilgiu nusiteikusių gorilų.

Tyrinėtoja suprato, kad šių gyvūnų pasitikėjimą galima pelnyti elgiantis itin ramiai ir mėgdžiojant jų judesius bei garsus. Mokslininkė ilgainiui taip su gorilomis susidraugavo, kad jų mažylius galėjo laikyti rankose, o atskirtais nuo mamų ir nukentėjusiais pasirūpinti. Dėl svarbių atradimų apie šią primatų rūšį D. Fossey tapo viena žinomiausių visų laikų zoologių kartu su orangutanų žinove, lietuvių kilmės Birute Galdiku ir paprastąsias šimpanzes tyrinėjusia Jane Goodall. Visos šios trys moterys anglų kalba vadinamos trimates pagal žaismingą žodžių sąskambį ir asociacijas su primatais. Bene didžiausias D. Fossey nuopelnas – sumažėjęs brakonieriavimo lygis Ugandoje ir išsaugota kalnų gorilų rūšis. Nuolat kovojusi su žmonių žiaurumu ir naikinusi pamiltiems primatams spendžiamas pinkles, galiausiai ji sumokėjo savo pačios gyvybe. 1985 m. mokslininkė buvo rasta mįslingai nužudyta savo namelyje.

D. Fossey amžino poilsio atgulė greta savo mylimiausios, žudikų auka tapusios gorilos – Digito (Piršto).  Pasakojama, kad po laidotuvių žmonės pagal vietos paprotį tarp šių kapų pastatė akmenų tiltą, kad  amžiams sujungtų dvi giminingas, skausmingo likimo sielas... Turėsite galimybę gyvai įsijausti į aplinką, kurioje D. Fossey praleido svarbią, išbandymų ir pavojingos egzotikos kupiną gyvenimo dalį. Kelyje į Karisoke tyrimų centrą, šalia kurio ji palaidota, įprasta sutikti primatus, miško dramblius, daugybę paukščių ir kitų įvairiausių gyvūnų rūšių. Tik eikite ir žvalgykitės neskubėdami – dideliame aukštyje gali pasunkėti kvėpavimas, sulėtėti judesiai. Tačiau ištvermingų keliautojų patirtis liudija: sunkumus žygio metu atperka tyriausios emocijos ir nuostabūs įspūdžiai.

Tiems, kas nori pailsėti nuo žygių ir pasiilgo žmonių minios, pasiūlysime apsilankyti Ruhengerio turguje. Tai pagrindinė Virungos kalnų papėdės miestelio, įsikūrusio šalia Buleros ežero, gyventojų ir prekeivių susibūrimo vieta. Jokių nublizgintų vitrinų ar dirbtinių, turistams skirtų grimasų. Čia vietiniai renkasi apsipirkti vaisių, daržovių, daiktų. Čia ir Jūs galite rasti sau gardžių, mielų arba įdomių smulkmenų. Tarp paprastų prekyviečių ir ant jų chaotiškai sukrautų gėrybių Jums atsiskleis ryški gatvės mada ir nuotaikos, kuriomis gyvena čiabuviai.

Po programos Ugnikalnių nac. parke  važiuosite įsikurti prie vulkaninės kilmės Kivu ežero. Nakvynė stovyklavietėje/ lodžijoje/ pensione/svečių namuose.

Įkvėpkite tyro Ruandos oro ir kerinčio laukinio žavesio. Diena, kai niekur nereikia skubėti ir galite atsiduoti momentinei nuotaikai be jokio plano. Tokiu atveju rekomenduojame pasimaudyti ežere ir pasikaitinti ant švelniu horizontu maloninančio kranto. Net ir vietiniai žavisi ežero paveikslą keičiančiais saulėlydžiais. Bet jei vandenys kviečia Jus patirti vėjo jėgą, išbandykite čia siūlomas pramogas: pajauskite ežerą atsistoję ant banglentės arba įsitaisę greitaeigiame kateryje. Galite tiesiog pasiplaukioti katamaranu ar kanoja. Tačiau jei keliautojo siela vis nerimsta ir ją tarsi magnetas traukia lyriški Kivu ir jo apylinkių toliai, rekomenduojame pasirinkti gaivų turą laivu į ežero salas arba aromatingą ekskursiją į privatų Kinunu kavos fabriką, įsikūrusį ant ežero kranto, taip pat išvyką į žvejų kaimelį arba turgų. O jei norite ir daugiau gurmaniškų potyrių, būtinai paragaukite vietos delikateso – sambaza žuvelių.  Nakvynė stovyklavietėje/ lodžijoje/pensione/svečių namuose.

Kad geriau suprastumėte jo žmonių minią, tutsių ir hutų bei šių tautų dramatiškus išgyvenimus, aplankysite Genocido memorialą. Netolima praeitis ir faktai brėžia skausmingą liniją per Centrinės Afrikos gyventojų kartas. Ir taip tarpusavy nuo senų laikų nesutarusius tutsius ir hutus dar labiau kiršino kolonistai. Ruandai atgavus nepriklausomybę, šalies valdytojai ir dauguma gyventojų buvo hutai. Iki tol belgų labiau mėgti ir pripažinti tutsiai pabėgo į gretimas šalis ir ten formavo ginkluotas keršto pajėgas. Hutų valdžia leidosi į derybas, bet, mįlingomis aplinkybėmis nukritus lėktuvui su valstybės vadovu, šalyje kilo chaosas ir prasidėjo skerdynės. 1994 m. vos per vieną mėnesį buvo nužudyta iki milijono tutsių. Kigalyje įkurtame Genocido muziejuje saugojami pasakojimai ir vaizdiniai įrašai, liudijantys tragiškus šalies įvykius, Jus emociškai priartins prie šių tautų istorijos ir jų santykių peripetijų bei šalies politikos.