Turas po kontrastingąją Etiopiją (su vadovu iš Lietuvos)

Būtent nuo seniausios žinomos mūsų giminaitės australopitekės Liusi (žaismingai pavadintos pagal bitlų dainą), ir prasidėjo žmogaus evoliucija. O Didžiojo rifto (Rytų Afrikos lūžio) dalis tarp Etiopijos ir Tanzanijos (po daugybės sėkmingų ir tai patvirtinančių archeologinių kasinėjimų) laikoma žmonijos lopšiu.

Nacionalinio archeologijos muziejaus ekspozicija yra puiki įžanga pažinties pradžiai su kontrastingosios Etiopijos istorija, kultūra, žmonėmis. Vėliau apžvelgsite miesto panoramą nuo Entono kalno.  Nakvynė viešbutyje.

Nutolęs nuo Adis Abebos 578 km, Bahir Daras Etiopijos mastais yra modernus, pagal aiškų planą statytas miestas, 1800m aukštyje prisišliejęs prie Tanos ežero ir garsėjantis švelniu atogrąžų klimatu. Ežero pakrante vinguriuoja puikiai įrengtas pėsčiųjų takas, palmių kolonos puošia pagrindines gatves.

3600 km² ploto, 70 km pločio ir 60 km ilgio Tanos ežeras – didžiausias Etiopijoje ir vienas didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje. Į jį įteka keturios upės, o šalia išteka viena – Mėlynasis Nilas. Didžiulis ežeras nėra labai gilus, bet pasižymi milžiniška augalų ir gyvūnų įvairove. Ežere veisiasi krokodilai, yra tikimybė pamatyti ir hipopotamų... Trisdešimt septyniose ežero salose įsikūrusi nesuskaičiuojama daugybė vandens paukščių, auga nuostabūs medžiai. Ežero pakrantė – ideali vieta stebėtojams, besidomintiems čia nuolat gyvenančiais ir migruojančiais paukščiais. Ne mažiau ežeras garsus tuo, kad net 20-tyje jo salų (iš 37) viduramžiais buvo pastatytos unikalios medinės bažnyčios ir vienuolynai. Pirmuosius vienuolynus pasistatė ramybės ir nuošalumo ieškoję ortodoksų vienuoliai atsiskyrėliai. Dėl izoliacijos vienuolynuose išliko viduramžių brangenybės ir relikvijos, atspindinčios to laikotarpio Etiopijos religinį, socialinį ir politinį statusą. Dabar čia veikia muziejai, kur galima apžiūrėti neįkainojamas ikonų ir rankraščių kolekcijas, Etiopijos imperatorių mumijas etc.

Ekskursija laivu po Tanos ežerą – lankysite 14a. statytus Ura Kidane Mihret ir Azwa Mariam vienuolynus. Ura Kidane Mihret vienuolynas slepiasi vešliame tropikų miške, o jo gyventojai puikiai sutardami su ežeru čia gyvena jau daugiau kaip 600 metų... Apžiūrėsite garsiausią Ura Kidane Mihret vienuolyno bažnyčią su unikalia 16-18a. ikonų kolekcija, koptų kryžiais ir karališkosiomis karūnomis.

Vėliau jūsų lauks išvyka prie Mėlynojo Nilo krioklių, kuriuos vietos gyventojai vadina Tis Issat – garuojantis, rūkstantis vanduo. Tik už 30 km nuo Tanos ežero Mėlynasis Nilas krenta Tis Issat kriokliais – vaizdas, kuris pasirodė tikras stebuklas škotų tyrinėtojui Džeimsui Briusui 1770 metais ieškojusiam Nilo upės ištakų. Jis rašė: „Upė... krinta kaip vientisa vandens skraistė, be jokio sustojimo, jos plotis – maždaug pusė angliškos mylios“. Kai upė patvinusi, ji teka per bazalto slenkstį ir staiga krinta žemyn 46 metrus. Susidaro migla, kuri, pučiant brizui, pasklinda daugiau kaip kilometro spinduliu ir sukuria nuostabias vaivorykštes. Kai ant Nilo buvo pastatyta elektrinė, vandens kiekis stipriai sumažėjo, bet krioklys, gal ir praradęs nemenką dalį savo pločio, vis dar verčia nuo skardžio labai įspūdingą vandens kiekį – aukščių skirtumas nuo 46 iki 37m, srauto plotis nuo 100 iki 400m (liūčių sezono metu).

16-17a. miestas – tvirtovė Gonderas buvo Etiopijos imperatoriaus Fasilido ir jo palikuonių rezidencija. Gondero istorinis centras – tvirtovė Fasil – Ghebbi. Už 900m ilgio tvirtovės sienos stūkso dveji imperatoriaus rūmai, pilys, bažnyčios, vienuolynai, kiti savitos architektūros statiniai.

Imperatorius Fasilidas, pakeliavęs ir pasidairęs po pasaulį, pastatė tuose kraštuose neregėto stiliaus rūmus. Jo darbus tęsė sūnus ir anūkas. Be rūmų, jie statė bažnyčias (Gonderas – daugiausia bažnyčių, net 44! turintis Etiopijos miestas), bibliotekas, koncertų sales, pirtis, todėl iki šių laikų išliko tikrai įspūdingas ir margas kompleksas. Kiekvienas valdovas bekeliaudamas prisigaudydavo vis naujų idėjų, tad rūmuose galima įžiūrėti skirtingų šalių ir stilių įtaką (ypač indų ir arabų), papildytą barokinės stilistikos, kurią iš Europos atvežė jėzuitų misionieriai. Gondere apima keistas jausmas – tarsi vaikščiotum po viduramžių Europos miestą kažkokiu stebuklingu būdu perkeltą į juodąjį žemyną...

Lankysite nuo 1979 metų UNESCO saugomą pasaulio paveldo objektą tvirtovę Fasil – Ghebbi, rūmus, kur iki šiol išlikęs imperatoriaus Fasilido baseinas ir pirtys, 17a. bažnyčią Quskuam Mariam, imperatorienės Mintuab (Mintwab) rezidenciją. Vėliau grožėsitės nuostabiomis freskomis ir paveikslais Švč.Trejybės šviesos bažnyčioje (Debre Birhan Sillassie), nuo aukštos kalvos žvelgiančios į šlovingą praeitį menantį viduramžių miestą Gonderą. Nakvynė viešbutyje.

Lalibela yra Etiopijos krikščionių ortodoksų centras, traukiantis ne tik maldininkus, bet ir tuos, kurie domisi žmonijos istorine praeitimi. Iki 12 amžiaus ši vietovė buvo vadinama Roha. 12 amžiuje pervadinta į Lalibelą – imperatoriaus, kurio įsakymu ir atsirado 11 bažnyčių, vardu. Legenda pasakoja, kad imperatorius Lalibela susapnavo sapną, kuriame jam Dievas liepė pastatyti bažnyčias ir tiksliai nurodė vietas, kur jos turi būti pastatytos, kaip atrodyti. Kadangi bažnyčios buvo iškaltos iš vietisos uolienos, yra priskiriamos monolitiniams statiniams (Lalibelos komplekso bažnyčia Medhame Alem yra laikoma didžiausia pasaulyje monolitine bažnyčia). Kai kurios bažnyčios pasislėpusios uolose, kai kurios stovi atvirose vietose. Visas 11 bažnyčių į visumą sujungia painus tunelių labirintas, siauri koridoriai, galerijos ir grotos. Visas kompleksas turi artezinę vandens tiekimo sistemą, taigi vanduo paduodamas į kalno viršūnę, kur yra Lalibelos miestas, juo užpildomi šalia bažnyčių esantys šuliniai. Tai gana sudėtingas inžinerinis sprendimas, o juk viskas buvo statoma ir įrenginėjama prieš 800 metų.

Bene įspūdingiausiai Lalibeloje atrodo Šv.Jurgio bažnyčia – kryžiaus formos, išskaptuota uoloje. Sakoma, kad ant jos yra išlikęs Šv.Jurgio žirgo kanopos antspaudas. Visus, o ypač statybos specialistus, glumina šio projekto mastai. Išskaptuoti tokią bažnyčią ir jos kiemą uoloje, pradedant nuo viršaus, net naudojant šiuolaikinę akmens pjovimo ir skaldymo techniką, būtų titaniškas ir labai ilgas darbas, o juk 13a. statybininkai turėjo tik kirstukus ir plaktukus. Dėl to Lalibelos kompleksas šiais laikais pelnytai vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu ir nuo 1978 metų saugomas UNESCO. Beje, legenda pasakoja, kad dienomis Lalibelą statė statybininkai, o naktimis - angelai. Istorikai samprotauja, kad galėjo būti pasamdyti indų arba Egipto koptai, tačiau tikriausiai šventyklas sukūrė krikščionių vienuoliai. Teigiama, kad vienoje bažnyčioje yra stulpas, ant kurio pats imperatorius Lalibela surašęs, kaip atsirado šios bažnyčios, tačiau stulpas apvyniotas drobe, kurios nuimti ir perskaityti, kas parašyta, negalima – tai tolygu šventvagystei.

Įvairūs autoriai, siekdami populiarumo, iškelia įvairias intriguojančias Lalibelos komplekso statybos versijas. Pavyzdžiui yra tokių, kurie, siekdami suintriguoti, ieško Lalibelos ir Tamplierių ordino sąsajų. Ši apie 200 metų gyvavusi ir 1312 metais išformuota karinė krikščionių organizacija egzistavo tais laikais, kai buvo statomos Lalibelos bažnyčios, todėl kai kurie autoriai teigia, kad Lalibelą padėjo statyti tamplieriai, kurie atvyko į Etiopiją ieškoti Sandoros skrynios. Tačiau mokslininkai teigia, kad jie turi pakankamai įrodymų, kad tamplieriai statybose nedalyvavo, kad uolose išskaptuotos bažnyčios yra Etiopijos viduramžių civilizacijos kūrinys.

Sveiki atvykę į sustojusio laiko pasaulį! Čia susipažinsite su įvairių genčių pirmykščiu gyvenimu – tai didžiulis atradimas kiekvienam keliautojui, nes Etiopija, nepatyrusi kolonizacijos ir išsaugojusi nepriklausomybę, be svetimų kultūrų įtakos daugybę amžių ramiai ėjo savo keliu. Daugelis genčių gyvena taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, praktikuoja animizmą, dažniausiai tarpusavyje kaunasi dėl gyvulių, kurie yra didžiausias jų turtas. Kai kuriose gentyse išlikę po kelis tūkstančius, kitose vos po kelis šimtus žmonių. Jų buitis asketiška ir panaši savo skurdumu. Žmonės gi skiriasi savo šukuosenomis, papuošalais, kūno puošybos elementais. Savo buityje gentys geležies nenaudoja. Metaliniai yra tik papuošalai ant kaklo ir ginklai, su kuriais vyrai beveik niekada nesiskiria. Jie vis dar gyvena molio trobelėse, dengtose šiaudais, oda, nendrėmis arba suręstose iš bambukų, minta mėsa, gyvulių krauju, pienu, sorgų kruopomis ir tuo, ką duoda laukinė gamta, rūko narkotizuojančią žolę, atlieka berniukų įšventinimo į vyrus ir apipjaustymo ceremonijas. Tačiau po truputį tradicijos nyksta, pasaulis globalėja, egzotikos mažėja, todėl skubėkite į sustojusio laiko pasaulį, kur gyvena seniausia pasaulio tauta, į gyvąjį muziejų Omo upės slėnyje.

Teks pasikratyti ir duobėtais žvyrkeliais, pačiaudėti dulkėmis ir patirti kitų buitinių nepatogumų. Bet visa tai atpirks nepakartojami įspūdžiai ir aštrūs pojūčiai kontrastingosios Etiopijos pietuose.

Keliausite Didžiojo Rifto slėniu, kuris, prasidėjęs nuo Raudonosios jūros šiaurės pakraščio, nutįsta iki Mozambiko, kirsdamas Eritrėją, Etiopiją, Keniją ir Tanzaniją. Ši zona – tarsi per siūlę plyšęs drabužis – pasižymi didžiausia planetoje laukinės gamtos įvairove. Čia gausu ežerų, karštųjų versmių, gyvena daugybė paukščių. Lankydami gentis, dalį tų ežerų pamatysite, nakvosite šalia jų, jeigu pasiseks stebėsite flamingus, pelikanus, gerves, gandrus ir ibius. Etiopija tikras ornitologų rojus. Čia priskaičiuojama apie 831 paukščių rūšis. Be paukščių, ežeruose gyvena krokodilai, hipopotamai, pagaunama daug žuvies. Pakeliui, esant galimybei, sustosite prie Ziway ežero pasigrožėti vandens paukščiais. Šios dienos mūsų kelionės tikslas - Langano ežeras - yra vienas gražiausių Didžiajame Rifte. Adis Abebos gyventojai prie jo mėgsta leisti savaitgalius. Jūs taip pat galėsite pailsėti ypač vaizdingoje Langano ežero pakrantėje, o drąsiausi – ir išsimaudyti.

Pradėję važiuoti į pietus, stebėsite vietos gyventojus – juk dauguma jų, ypač vyrai, didesnę dienos dalį praleidžia ant kelio – niekur neskuba, tiesiog stovi ar sėdi pakelėse... Kelias kunkuliuoja gyvybe, juo juda žmonės, avys, ožkos ir karvės. „Eismas“ ypač suintensyvėja vakarop, kai grįžtantys namo gyvuliai užtvindo, tiesiog užkemša kelią... Atvykę prie Langano ežero, nakvosite kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Arba Minčas yra vartai į Omo slėnį, kuris yra tarsi gyvas muziejus. Daugelis genčių gyvena taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, čia įspūdinga gyvybe knibždanti gamta...nuo aukštikalnių iki drėgnų miškų ir sausringos savanos... Nuo 1980 metų Žemutinis Omo upės slėnis yra saugomas UNESCO ir jūs galėsite patys jį patyrinėti. Lankysite aukštikalnėse įsikūrusį dorze genties kaimelį, stebėsite krokodilus ir hipopotamus Čamo ežere, gal pasiseks sutikti ari, benna, tsemai genties žmonių. Nenuvils pažintis su karingaisiais mursiais ir atletiškaisiais hameriais. Sustosite daseneš ir erbore genčių kaimeliuose. Įspūdį paliks Konso gyvenvietė, 2011 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinio kraštovaizdžio. Aplankę borena ir sidama genties žmones, sustosite kavos plantacijoje, kartu su vietiniais šurmuliuosite Avasos ežero žuvų turguje.

Po pasiplaukiojimo laivu Čamo ežere išvyksite link Turmi. Jeigu važiuosite ketvirtadienį, būtina sustoti Key Afer gyvenvietėje, 40 km nepasiekus Džinkos. Čia, Omo upės žemupyje, nuo ankstaus ryto šurmuliuoja didžiulis turgus, į kurį renkasi ari, benna, tsemai ir kitos aplinkinės gentys. Vyksta derybos – perkamos, parduodamos ir mainomos karvių, ožkų, avių bandos. Ant žemės eilėmis pakloti tabako lakštai, kavos pupelių kiautai, išrikiuotos bananų kekės ir krūvos mango vaisių. Apskritai, šios kelionės metu smaguriai prisiragaus kvapniausių vaisių, gaivinančių sulčių, puikios kavos ir šviežutėlės žuvies.

Ari gentis gyvena šiaurinėje Mago nacionalinio parko dalyje ir užima didžiausią šio regiono teritoriją. Žemės čia derlingos, auga įvairios kultūros, todėl ari gentis pati apsirūpina ir gali parduoti javų, kavos pupelių, vaisių ir medaus. Taip pat jie gano dideles naminių gyvulių bandas. Ari genties moterys pardavinėja keramikos dirbinius, pasipuošę bananmedžio lapų sijonėliais, gausybe apyrankių ne tik ant rankų, bet ir liemens, prisivėrę auskarų. Piešiniai ir randai ant kūno taip pat yra sudedamoji ari genties kultūros dalis.

Key Afer prekyvietėje dažnai galima sutikti ir benna genties žmones, gyvenančius hamerių genties kaimynystėje ir labai į juos panašius, kartais net vadinamus hamer – benna. Manoma, kad naujoji genties atšaka atsiskyrė prieš keletą šimtmečių. Tai liudija išlikusios bendros tradicijos ir ritualai. Benna, kaip ir dauguma Žemutinio Omo upės slėnio genčių, dainuodami šoka ritualinius šokius. Vyrai ir moterys vilki ilgus drabužius, o savo kūnus tepa balta kreida. Vyrai dažnai dėvi spalvoto molio kepurėles, papuoštas paukščių plunksnomis, gi moterys pina į plaukus karoliukus ir tepa juos sviestu.

Esant galimybei (grupės pageidavimu už papildomą mokestį) Daseneš genties lankymas. Šios genties kaimeliai, kitaip dar vadinami Galeb ar Rešiat, plyti didelėje teritorijoje nuo vakarinių Omo upės krantų į pietus iki Turkanos ežero. Netoli Kenijos sienos persikėlę per upę išskaptuota kanoja pasieksite dasenešo gentį. Kaip ir šiaurės Kenijos gabra gentys, dasenešo žmonės iš pradžių buvo klajokliai. Tačiau vandens gausa ir derlingas dabartinės teritorijos dirvožemis paskatino juos apsigyventi sėsliai ir užsiimti kitomis veiklomis: žvejyba, žemdirbyste bei galvijų auginimu. Šiandien klajokliškos dasenešų šaknys atsispindi jų tradiciniuose kaimeliuose, kuriuos sudaro maži, lengvi kupoliniai nameliai, primenantys laikinus būstus, statomus kitų Afrikos dykumų klajoklių.

Pastaba: nuvykimas iki Daseneš genties yra gana varginantis, bet jeigu grupė apsisprendžia ją lankyti, tuomet į Kortčo vykstama po jos lankymo.

Važiuosite per derlingą žemdirbystės rajoną, gėrėdamiesi bananų plantacijomis, kukurūzų bei sorgų laukais, mango medžiais. Likus 160 km iki Avasos, sustosite kavos plantacijoje Jirga Čefe (Yirga Chefe), kur auginamos vienos geriausių Etiopijoje kavos pupelių. Niekas nenuginčys, kad Etiopija yra kavos tėvynė, nes arabinis kavamedis ča auga kaip laukinė rūšis natūraliomis sąlygomis. Etiopijoje galima rasti visus kavos auginimo būdus – nuo laukinių giraičių miškuose (net Tano ežero salose), namų sodeliuose, tradiciniuose šeimos ūkiuose ir didžiulėse plantacijose. Daugiau kaip pusė jos auga 1500m virš jūros lygio.

Atsisveikinimo vakarienė restorane, stebint folkloro programą. Vėlai vakare pervežimas į oro uostą. Skrydis į Europą.