Po pusryčių viešbutyje, vykstame į prieplauką ir *plaukiame į Venecijos lagūnos salas. Atplaukiame į Isola di Burano, kuri anksčiau buvo žvejų kaimelis. Dabar ji garsėja savo spalvingais namais bei nėriniais. Burano saloje nuo seno vietiniai vyrai išplaukdavo žvejoti į jūrą, o ant kranto likusios jų žmonos, motinos ar seserys, užsiėmė nėriniais. Net pats didysis menininkas Leonardas da Vinčis lankėsi Burano saloje ir įsigijo vietinių amatininkių rankdarbių. Buranas vilioja ne tik ryškiai dažytais žaismingais žvejų nameliais, bet ir jaukiomis užeigomis, kuriose apstu šviežutėlės žuvies, jūros gėrybių, įvairių rūšių vietinio sūrio ir sausainių, vadinamų bussolai buraner ir puikaus skonio itališko vyno.  Atplaukiame į Murano salą, kuri klestėjo kaip prekybos ir žvejybos uostas, gamino druską, stiklo dirbinius. Nuo XIII a. Muranas išgarsėjo stiklo gamyba. Pirmieji amatininkai persikėlė čia iš osmanų užimto Konstantinopolio. Stiklo gamybos istorija prasidėjo nuo Benediktinų vienuolių. Jie nutarė patys gaminti stiklinius butelius savo įžymiajam vynui. Kadangi Venecijos stiklapūčiai sukeldavo gaisrus, tad buvo iškelti į Murano salą. Atplaukiame į Veneciją, kur mus pasitinka karnavalo siautulys. Venecijos karnavalas – tai viena seniausių Europos švenčių, kurios tradicijos siekia XI amžių. Jis vyksta Venecijoje prieš Gavėnią ir iš pradžių buvo laikotarpis, kai žmonės galėjo trumpam pamiršti socialines taisykles ir statuso skirtumus. Vienas svarbiausių karnavalo simbolių yra kaukės, kurios leisdavo slėpti tapatybę ir suteikdavo visišką anonimiškumą, todėl kilmingieji ir paprasti žmonės galėdavo laisvai bendrauti. Dėl šio anonimiškumo karnavalas istorijoje buvo siejamas su intrigomis, slaptomis meilės istorijomis ir net politiniais pokalbiais. 1797 metais, kai Veneciją užėmė Napoleonas, karnavalas buvo uždraustas ir beveik visiškai išnyko daugiau nei 200 metų, kol buvo atgaivintas 1979 metais kaip kultūrinė tradicija ir turistinis renginys. Nakvynė viešbutyje Veneto apylinkėse. Autobusu nuvažiuojame ~45 km