Grįžę į Seulą, dalyvausite itin neįprastoje Kimchi maisto ruošimo programoje. Kas yra kimchi? Tai, ko gero, garsiausias ir labiausiai korėjietiškos virtuvės išreklamuotas specialitetas – fermentuotas (raugintas) Pekino kopūstas bei kitos panašiu metodu paruoštos daržovės ar su tuo susiję patiekalai. Esmė tame, jog jos turi būti traškios, rūgščios ir aštrios – korėjietiška virtuvė yra labai įvairi, smagu tai, jog galima visada pasirinkti, ar norima ragauti patiekalą aštriai, pusiau aštriai ar paruoštą su švelnesniu padažu (kuris, beje, būna pakankamai aštrus). Smagu, jog visi bendruomeniškai sėdi prie ilgų stalų, greitai sukasi maisto gamyba, erdvę užvaldo triukšmas ir visus užplūsta be galo smagi nuotaika. Kimchi gamybai naudojamas kiniškas Pekino kopūstas, kurio patiekimas dažnai neatsiejamas nuo korėjietiško slyvų vyno. Be abejonės, korėjietiška virtuvė turi daug savitų paslapčių, tačiau tai, kas iš pradžių atrodo sunkiai valgoma, vėliau tampa netgi mėgstamu patiekalu, pavyzdžiui, minėtojo stiliaus kimchi jigae (kimchi sriuba). Sakoma, jog tai geriausias vaistas nuo pagirių. Pekino kopūstas ir korėjietis – neatsiejama vienovė, net į kelionę jie pasiima šios daržovės. Dažnai patiekalai yra praturtinti jūros gėrybėmis, ryžiais, kimchi salotomis, mėsa ir kitais ingredientais. Patirtis nustebins.
Vakarop keliausite į Namsan kalne stūksantį Seulo simbolį – 350 m aukščio Seulo bokštą, iš kurio 360 laipsnių kampu galėsite apžvelgti įspūdingą naktinę miesto panoramą. Nakvynė viešbutyje.
Lankomi Changdeokgung rūmai, kurie tapo pagrindine gyvenamąja vieta daugeliui Joseono dinastijos valdovų ir yra geriausiai išsaugoti iš penkerių mūsų dienas pasiekusių karališkųjų Joseon rezidencijų. Kompleksą sudaro visuomenės rūmų pastatas, karališkosios šeimos rezidencija ir galinis sodas, kuriame yra daugybė pavilijonų bei fontanų – vienas malonumas atsidurti čia pačiu gražiausiu metų laiku – rudenį, kai lapija pasiekia savo vešėjimo piką. Rūmų kompleksas 1997 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Dar vienas ne ką mažiau svarbus UNESCO paveldo objektas – įspūdingoji Jongmyo šventykla, žymi tuo, jog nuo seno pagal karaliaus įsakymą čia buvo atliekamas ceremonialas, kuris 1995 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl gerai išlikusių senųjų papročių, tokių kaip pamaldos už mirusiuosius ir kt.
Vėliau kelsitės keltuvu link Seoraksan kalnų nacionaliniame parke esančių Biseondae uolų. Vaizdas yra išties gražus, ypač tada, kai po lietaus vanduo srūva kaskadomis žemyn per didžiulius akmenis. Didingas uolų ir skardžių, rodos, remiančių dangų, peizažas įkvėpė daugybę poetų ir mokslininkų. Kai kurie iš jų net įrėžė uolose savo įrašus, išlikusius iki mūsų dienų.
Pasivaikščioję nuostabioje gamtoje, keliausite į Sinheungsa šventyklą, kurioje numatytas susipažinimas su budistų bendruomenės gyvenimo sąlygomis, įsiliejimas į jų bendruomenę: dalyvavimas bendrose apeigose ir giedojimuose, mokymuisi skirtų drabužių dėvėjimas, maitinimasis kartu su vienuoliais bei miegojimas šventykloje ant grindų. Ši šventykla kažkada buvo vadinama Hyangseongsa, ją pastatė Jajangyulsa (590-658 m.), keliavęs į garsius visoje tautoje kalnus karalienės Jindeok viešpatavimo metais. Pakeliui į Sinheungsa šventyklą matysite puikią, bronzinę 10 m aukščio Jawabul statulą, o už jos – tiltą. Perėjus tiltą, pasitiks ilga akmeninė siena su Cheonwang durimis, per kurias galima patekti į šventyklą. Prie įėjimo iš abiejų pusių stovi keturios Cheonwang (Karaliaus) statulos: Jiguk Cheonwang su kardu, Damun Cheonwang su liutnia, Gwangmok Cheonwangsu su bokštu, ir Jeungjang Cheonwang su drakonu. Iki mūsų dienų puikiai išliko pagrindinė šventykla, prieglauda bei daugybė kitų statinių, tokių kaip pvz., Hyangseongsaji: trijų aukštų mūrinis bokštas, laikomas Pietų Korėjos kultūros vertybe. O keliautojai čia užsuka ne tik dėl istorinio paveldo, bet ir dėl nuostabaus kraštovaizdžio. Nakvynė Sinheungsa šventyklos vienuolyne.
Vėliau Jūsų lauks kelionė į dvasinę ir kultūrinę Korėjos sostinę – Kjongdžu (Gyeongju), miestą, įsikūrusį Šiaurės Kiongsango provincijoje ant Japonijos jūros kranto ir savo populiarumu nenusileidžiantį pačiam Seului. Kjongdžu buvo senosios tūkstantmetį gyvavusios (iki 935 m.) Sillos karalystės sostinė, 2000 m. įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Apžvalginė ekskursija mieste, kuris vadinamas „muziejumi be sienų“. Sustojimas prie Kjongdžu nacionaliniame parke tyvuliuojančio Anapji tvenkinio. Tai dirbtinis tvenkinys, kuris kartu su rūmais buvo įrengtas 30-ojo Silla karalystės karaliaus Munmu Didžiojo paliepimu. Iškasta žemė buvo supilta aplink tvenkinį, kad būtų galima pasodinti medžius ir apgyvendinti retų rūšių paukščius. Gyvūnus, kaip ir augalus, Silla karalystės gyventojai vežė iš įvairiausių pasaulio kampelių, siekdami sukurti utopiją, idealų pasaulį. Tvenkinio dydis įspūdingas – 200 m jis nutįsęs iš vakarų į rytus ir 180 m – iš šiaurės į pietus.
Vėliau keliausite pasižvalgyti po Bulguksa šventyklą – tai budistų vienuolynas, kuriame yra ne vienas Pietų Korėjos nacionalinio paveldo objektas: t.y. akmeninės pagodos Dabotap ir Seokgatap, Cheongun-gyo (Mėlynojo Debesies) tiltas ir dvi paauksuotos Budos statulos. 1995 m. Bulguksa kartu su už 4 km esančia Seokguramo grota buvo įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Pačią pirmąją šventyklą dabartinės šventovės vietoje 528 m. pastatė karalius Beopheungas, o dabartinė šventykla pradėta statyti 751 m. ministro pirmininko Kim Daeseong, siekiant nuraminti jo tėvų sielas. Šventovė baigta statyti 774 m., jau po Kim mirties, tada ir suteiktas vardas Bulguksa, kuris reiškia „Budos žemės šventovė“. Įstabus faktas, jog 1966 m. šioje šventykloje surasta pati seniausia pasaulyje spausdinta knyga – Dharani sutra tekstas, datuojamas 704-751 m., atspausdintas ant japoniško šilkmedžio popieriaus ritinėlio, kurio dydis 8 x 630 cm.
Esant galimybei, lankoma nuostabi Haedong Yonggung budistinė šventykla, pastatyta mokytojo Naongo 1376 m. Tai išskirtinė šventykla, išsidėsčiusi išilgai vandenyno linijos, todėl turistų neretai mėgstama apžvelgti iš vandens. Uolos, šventyklos pastatai, prisitaikę prie reljefo, sukuria nepakartojamą įspūdį. Ši vieta turi gražią tradiciją – žmonės atvyksta čia per Naujuosius metus, kad galėtų sugalvoti norą ateinantiems metams, stebėdami kylančią saulę. O ką kalbėti apie vyšnių žydėjimo laiką, juk ir Budos gimtadienis yra švenčiamas balandį – tada šventykla paskęsta žiedų ir žmonių jūroje.
Pasigrožėję Pietų Korėjos vaizdais, važiuosite link kelto, kuris plukdo į Japonijos Fukuoka prefektūrą. Nakvynė kelte.
Į pietus nuo garsiosios Dazaifu šventyklos stovi dzen budistinė Komyozen-ji šventykla, priklausanti japoniškojo budizmo Rinzai sektos Tofukuji mokyklai ir įkurta dar Kamakuros periodo viduryje (1192-1333 m.). Pagrindinis šventyklos akcentas – jos gražūs japoniškieji sodai – abstraktūs akmenų sodai šventyklos fasadinėje ir galinėje dalyse. Priekinis sodas yra mažesnis ir sudarytas iš 15 uolienų gabalų, išdėliotų grėbliu išžarstytame žvirgžde. Uolienos yra išskirstytos ir sudaro japoniškąjį hieroglifą, reiškiantį „šviesa“. Galinis sodas yra gerokai didesnis, turintis daug floros, papildytos akmenimis ir žvirgždu. Samanų lopinėliai, uolienos ir žvirgždas yra išdėstyti tarsi didelių sausumos ir vandens telkinių abstraktus vaizdinys. Klevų šakos, pakibusios virš sodo, daro šventyklą itin populiaria rudens lapų stebėjimo vieta lapkričio vidury.
Po ekskursijos važiuosite autobusu ir kelsitės keltu į šventąją Miyajima salą, kurioje, pasak legendų, negalima nei gimti, nei mirti, kurioje auga tik jauni medžiai, čiulba paukščiai ir ganosi elniai... Vakarienė. Nakvynė ryokane arba Hiroshimos viešbutyje.
Keliausite į Hirošimos miestą. Lankysite vieną žinomiausių miesto simbolių – Taikos memorialinį parką, kurio medžiai, vejos, takeliai ryškiai kontrastuoja centrinei miesto daliai. Prieš numetant atominę bombą, dabartinio parko vietoje buvo politinė ir komercinė miesto širdis – tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl sprogimas įvyko netoli šios vietos. Praėjus ketveriems metams po tragedijos buvo nuspręsta kvartalo neatstatyti, o šią erdvę skirti taikos memorialiniams objektams. Pagrindinis parko statinys yra Taikos memorialinis muziejus, pasakojantis Hirošimos istoriją. Pagrindinis jo akcentas – 1945 metų rugpjūčio 6 dienos įvykiai: bombos numetimas ir žmonių kančios.
Apžiūrėję miestą iš viršaus, keliausite link Osakos pilies, kuri buvo pradėta statyti 1583 m. buvusios Ishiyama Honganji šventyklos vietoje. Valdovas Toyotomi Hideyoshi nusprendė padaryti šį miestą naujos, vieningos Toyotomi dinastijos valdomos Japonijos centru. Tuo metu tai buvo didžiausia pilis šalyje. Po kelerių metų Hideyoshi mirus, Tokugawos kariuomenė 1615 m. atakavo miestą, sugriovė pilį bei nutraukė Toyotomi dinastiją. Po 5-erių metų pilis buvo atstatyta, tačiau, žaibui pataikius į pagrindinį pilies bokštą, 1665 m. ji sudegė. 1931 m. rekonstruota pilis stebuklingai išgyveno II-ojo Pasaulinio karo oro antskrydžius ir dar kartą prisikėlė naujam gyvenimui po jos modernizavimo 1997 m. Dabar pilyje įrengtas informatyvus muziejus, pasakojantis pilies ir Toyotomi Hideyoshi dinastijos istoriją. Apžiūrėsite muziejų, gynybinius griovius, net 600 sakurų priskaičiuojantį sodą ir arbatos namelį.
Iš Osakos važiuosite į Kijotą – daugiau kaip 1000 metų klestėjusią imperatoriškąją sostinę. Tai vienas gražiausių pasaulio miestų, kuris traukia savo harmonija, subtiliu senųjų tradicijų ir modernaus gyvenimo deriniu, Shinto šventyklų, miniatiūrinių sodų ir dangoraižių bei daugiaaukščių autostradų architektūra, iki šiol populiaria Zen meditacija ir ilga arbatos gėrimo ceremonija. Kijotas yra bene vienintelis miestas Japonijoje, puikiai atskleidžiantis japonų dvasią. Jis dar vadinamas šventyklų miestu. Atvykę lankysite budistinę Taikaus drakono Ryoan-ji šventyklą (UNESCO paveldo objektas) su jos įžymiuoju akmenų sodu. Sodą sudaro stačiakampio formos žvirgždo plotas, apsuptas senovine moline siena bei 15 uolienų gabalų, įvairiai išdėliotų nedideliuose samanų lopinėliuose. Įdomi sodo dizaino ypatybė yra ta, kad, žvelgiant iš tam tikro taško, bent vieno iš uolienų gabalo žiūrintysis nemato. Kokia yra tikroji tokio sodo reikšmė nėra žinoma. Kai kurie mano, kad sodas reprezentuoja mitologinę tematiką, kiti teigia, jog šis sodas atspindi abstrakčios begalybės konceptą. Tai garsiausias akmenų sodas Japonijoje, kasdien pritraukiantis šimtus lankytojų. Sodo įkūrimo data ir jo kūrėjai nėra žinomi, todėl sklando įvairiausios hipotezės.
Vėliau vyksite į Kinkaku-ji šventyklą, kitaip vadinamą Auksiniu paviljonu, (UNESCO paveldo objektas), nukeliančią į Muromači valdymo laikus (1336-1573 m.). Tai budistinė šventykla, kurios 2 aukštai pilnai padengti aukso folija. Oficialiai žinota kaip Rokuon-ji, šventykla buvo šiogūno Ashikagos Yoshimitsu poilsio vila, kuri po jo mirties (1408 m.) tapo dzen budizmo Rinzai sektos šventykla. Kinkaku-ji yra įspūdingas statinys suprojektuotas taip, kad langai atsivertų į didelį tvenkinį. Per savo istoriją šventykla daugybę kartų degė – per Onin karą, vėliau per civilinį karą, kuris sunaikino didžiąją dalį Kijoto ir 1950 m., kai buvo padegta fanatiko vienuolio. Auksinis paviljonas buvo atstatytas 1955 m. ir dabar kiekvienas rūmų aukštas reprezentuoja skirtingą architektūrinį stilių, o pastatą vainikuoja auksinis feniksas. Nakvynė viešbutyje Osakoje arba Kijote.
Vėliau lankysite žymiausią Naros šventovę – raudonai lakuotą Kasugos didžiąją šventyklą, pastatytą kuriantis sostinei ir skirtą Kasugai – dievybei, atsakingai už miesto apsaugą. Kasuga šventovė daugelį šimtmečių buvo periodiškai kas 20 metų perstatoma, tačiau Edo periodo pabaigoje šios tradicijos atsisakyta. Šventovė apkabinėta garbintojų padovanotais bronziniais žibintais, o grakšti akmeninių žibintų linija palydės Jus iki pat šventyklos. Žibintai uždegami viso labo dukart per metus – kai vyksta Žibintų festivaliai: t.y. vasario mėnesį ir rugpjūtį. Aplink Kasuga šventovę yra daugybė mažesnių šventyklų, iš kurių 12, skirtų dvylikai laimės dievų, yra išsidėstę išilgai kelio, vedančio link pagrindinės šventovės.
Po smagaus pasivaikštinėjimo Naroje grįšite į Kijotą, kur Jūsų lauks įspūdinga Nijo-jo pilis, pastatyta Tokugawa Ieyasu (pirmojo Edo laikotarpio šiogūno) 1603 m. Jo sūnus Iemitsu pabaigė pilies rūmų statybą po 23 metų, o vėliau juos išplėtė, pristatydamas penkių aukštų pagrindinį pilies bokštą. Po Tokugawa šiogūnato valdžios baigties 1867 m., Nijo-jo pilis kurį laiką buvo naudojama kaip imperatoriaus rūmai, o vėliau padovanota miestui ir atidaryta visuomenei. Ši pilis yra geriausiai išlikęs Japonijos feodalinės eros rūmų pavyzdys ir 1994 m. įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.
Dieną vainikuosite Menų sodo – modernaus muziejaus po atviru dangumi – lankymu. Netradicines erdves su pakopomis krentančio vandens sienomis 1994 metais suprojektavo garsusis japonų architektas Tadao Ando savo žymiuoju glotnaus betono stiliumi. Vaikščiodami po Menų sodą vietoje akmenų ir žalumos čia rasite aštuonis meno kūrinius. Tai kopijos, padarytos ant keraminių plytelių ir visiškai naujai įprasminančios Monet „Vandens lelijas“, priderintas prie muziejaus erdvės ir panardintas po vandeniu, Mikelandželo „Paskutinįjį teismą“, nukopijuotą visu natūraliu orginalo dydžiu, Da Vinčio „Paskutinę vakarienę“, nepamirštant Seurat, Van Gogho, Renuaro darbų. Nakvynė viešbutyje.
Vėliau keliausite apsižvalgyti po Kiyomizu-dera šventyklą, vieną žymiausių Japonijoje, įspūdingiausią Hein laikotarpio architektūros šedevrą, 1994 m. įtrauktą į UNESCO paveldo objektų sąrašą. Šventovė buvo pastatyta 780 m., šalia Otowa krioklio miškingose kalvose į rytus nuo Kijoto. Kiyomizu šventykla geriausiai žinoma dėl savo medinių pastolių, kurie išnyra 13 m į viršų kalvos šlaite po pagrindine šventyklos sale. Nuo terasos atsiveria kvapą gniaužianti miesto panorama, apsupta trijų kalnagūbrių, pavasarį paskendusi vyšnių žieduose, o rudenį – auksiniuose medžių lapuose.
Vyksite į Kijoto stotį, iš kur greituoju traukiniu važiuosite į Odawaros miestą. Atvykus – pervežimas iki viešbučio Hakonėje, pakeliui aplankant ilgą istoriją turinčios Odawara-jo pilies kopiją. Vakarienė ryokane. Pageidaujantieji (už papildomą mokestį) lankys karštųjų versmių parką „Yunessun“, kuris laikomas vienu geriausiu karštųjų versmių kurortu. Nuo kitų parkų jis skiriasi savo vonių įvairove. Tik čia rasite kavos vonią, kurioje naudojamas aukštos kokybės vanduo ir tikra kava. Taip pat galėsite išbandyti žalios arbatos ar net sakės, vyno vonias – atgaiva ir poilsis tiek kūnui tiek ir sielai. Nakvynė ryokane.
Po gurmaniško ryto keliausite į Asakusa Kannon šventyklą, kurios pilnas pavadinimas skamba Kinryū-zan Sensō-ji, o tai reiškia „jaunos žolės ant auksinio drakono kalno šventykla“. Jau vien toks poetiškas pavadinimas rodo, kad šventyklos kūrėjai turėjo itin subtilų estetikos pojūtį. Ši spalvingiausia ir populiariausia budistinė sostinės šventykla mieste yra seniausia. Legenda pasakoja, kad 628 m. du broliai žvejai sužvejojo Sumidos upėje gailestingumo deivės Kannon statulą – kad ir kiek kartų jie statulą išmesdavo į vandenį, ši vistiek sugrįždavo. Taigi netoli tos vietos buvo nuspręsta pastatyti šventyklą deivės Kannon garbei. Aplankę šventyklą, pasivaikščiosite apie 250 m besitęsiančiu Nakamise prekybiniu pasažu, kuriame galėsite nusipirkti lauktuvių. Čia plačiausias suvenyrų pasirinkimas – gatvėje yra apie 90 parduotuvėlių, viliojančių turistus. Pasažas Jus nuves iki pat Kaminarimon (Perkūno vartų). Šioje, jau keletą šimtų metų žinomoje gatvėje, galite surasti yukata (surišamų paprastesnės konstrukcijos kimono), dumblių pakuočių, japoniškų valgymo lazdelių, medinių šukų, audinių ir kitokių gėrybių.
Pasimėgavę seniausiąja miesto dalimi, lankysite publikai atvirą Imperatoriškųjų rūmų Rytų sodą, kuris yra vidinės rūmų teritorijos dalis. Iš senųjų pagrindinių imperatoriškųjų rūmų pastatų nieko neišlikę, tačiau gynybiniai grioviai, senieji vartai ir keletas sargybinių patalpų vis dar egzistuoja. Pasivaikščioję ramybe ir žaluma alsuojančiame sode, miesto apžvalgą tęsite Ginzos rajone, kuriame savo parduotuves turi garsiausi pasaulio dizaineriai ir prabangos prekių gamintojai. Tai vieta, kur galima pasižvalgyti po pirmaujančių mados virtuozų ir kosmetikos gamintojų pasaulį. Ginza – brangiausias miesto rajonas, savo pavadinimą gavęs dar 1612 m., jau tada čia ėmė kurtis juvelyrai ir atidarinėti savo parduotuvėles. Pravažiuosite Omotesando gatve iš išorės apžiūrėdami įžymių japonų architektų sukurtus pastatus visame pasaulyje garsių firmų parduotuvėms: One Omotesando (Fendi, arch. Kengo Kuma, 2003), PRADA shop (arch. Herzog de Meuron, 2004), TOD‘S (arch. Toyo Ito, 2005).
Vakare pasikelsite į garsųjį Tokijo bokštą, šaunantį 333 m aukštyn į dangų. Japonams šis bokštas yra šalies pokarinio atgimimo ir ekomoninės galios simbolis, buvęs aukščiausiu statiniu Japonijoje nuo 1958 iki 2012 metų, kai jį pranoko Tokijo Sky tree. Turistų traukos objekte įrengtos dvi apžvalgos aikštelės (350 m ir 450 m aukštyje), šurmuliuoja restoranai ir parduotuvėlės. Nakvynė viešbutyje.
Iš sakralios erdvės judėsite į, ko gero, judriausią Tokijuje Shinjuku rajoną (sostinės valstybinių biurų ir verslo oazę). Čia įkurta Tokijo savivaldybės biuro observatorija, esanti 243 m aukščio bokštų dvynių panoraminio vaizdo aikštelėse, iškilusiose į 202 m aukštį (jos liftu pasiekiamos vos per 55 sekundes). Pro kavinių ir restoranų langus atsiveria įspūdingojo didmiesčio vaizdai.
Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę.
Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę.
Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę.
Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę. Pastraipa apie kelionę.