(Ne)atrastasis Pakistanas: budizmo paveldas ir kalnų civilizacijos tarp Himalajų, Karakorumo ir Hindukušo 12 d.

Skrydis iš Vilniaus į Pakistano šiaurės rytus – Lahorą – per vieną iš Europos ar Azijos miestų. Oro uostas yra ta pereinamoji erdvė, kurioje Jūs paliekate asmeninius rūpesčius ir stresą. Nuo rutinos galutinai atsiplėšiate įsėdę į lėktuvą. Jam pakilus į debesis, lieka tik išnaudoti ramybės valandas.

Jūsų grupę, lydimą kelionės vadovo iš Lietuvos, tarptautiniame Alamos Ikbalo oro uoste pasitiks vietinis gidas. Esant galimybei važiuosite įsikurti į viešbutį. Dar tik patys pirmi žingsniai su Indija besiliečiančioje Pakistano Pandžabo provincijos sostinėje. Jos viso veido iškart nepamatysite, kadangi šio miesto, kaip ir visos šalies, istorija – pilna stačių viršūnių ir nuokalnių, sodrių ir aitrių spalvų, kurios skleidžiasi po truputį. 

Pakistanas kaip valstybė – labai jaunas, kadangi susikūrė tik 1947 metais po to, kai buvo padalinta Britų Indija ir musulmonams atplėštas jos šiaurės vakarų gabalas. Atsiradusi nauja šalis ir siena su Indija sukėlė chronišką įtampą ir dramatišką migracijos bangą: Pakistano teritorijoje iki susiskaldymo gyvenę hindai, bijodami musulmonų spaudimo, plūdo į Indiją, o dalis Indijos musulmonų persikėlė į Pakistaną kaip į jiems pažadėtus naujus namus.
Tačiau iki Indijos padalijimo kraštas, XX amžiaus viduryje įgijęs Pakistano vardą, nuėjo ilgą tūkstantmečių kelią. Jo rytinėse dykumingose lygumose tarpo Indo upės civilizacija. Per regioną driekėsi Šilko kelias, o kalnuotuose vakaruose augo persų ir Didžiojo Irano kultūros. Vėliau Pakistanas „ėjo iš rankų į rankas“. Karakorumo, Hindukušo ir Himalajų priekalnėse šeimininkavo Maurjų imperija, kilusi iš Gangos slėnio, indo-graikai, indo-skitai, indo-partai, iš Baktrijos išsiplėtusi Kušanų imperija, kurios laikais šioje Azijos pusėje pasklido budizmas. V-VI amžiais kraštą kone perpus kontroliavo musulmonų kalifatas ir hinduistinės Sindho bei Pandžabo valstybės. Ilgainiui beveik visą Pakistaną užvaldė musulmonai, kurių galingiausi – Timūridai ir paskutinė Indijos imperijos dinastija – Mogolai.

Jei šiandien po skrydžio sutaps laikas, vyksite į už Lahoro įsikūrusį Vagaho miestelį ant istorinio, beveik pustrečio tūkstančio kilometrų ilgio Didžiojo kamieno kelio, kurio nedidelis ruožas jungė Lahorą ir Armitsarą. Dabar tai tranzitinis terminalas tarp Indijos ir Pakistano. Šių šalių saugos ir karinės pajėgos kiekvieną vakarą prie Vagaho pasienio vartų rengia bene teatrališkiausią pasaulyje vėliavos nuleidimo ceremoniją. Ją lydi artistinės eisenos: ritmingai aukštai kojas kilnojantys uniformuoti vyrai su didžiulėmis skiauterėmis ant galvos dovanoja smagų reginį, kuris bent laikinai leidžia pamiršti politinius bei religinius konfliktus ir nuteikia ypač šventiškai. Jau ir kai kurios kitos Azijos šalys, sekdamos Vagaho pavyzdžiu, prie pasienio punktų rengia tokius militarinius šou. Jums tai bus lengva, tačiau efektinga įžanga į pažintį su Pakistanu. Išvykimas į nakvynės vietą. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Šią dieną skirsite išsamiai Lahoro apžvalgai. Aklimatizuodamiesi galėsite ramiai fiksuoti prieš Jus atsiveriančio turtingo ir judraus miesto raidą bei nuotaikas. Važiuosite prie valdovų citadelės. Ji tarsi brangakmenis puošia Lahoro senamiestį. Ilgainiui fortas tapo rezidencine Mogolų pilimi ir pildėsi įvairios paskirties pastatais, paviljonais, taip pat – Veidrodžių rūmais. Prabangiame dekore įmantrios detalės užburiančiai spindi ir magnetizuoja, kad pakylėja net aukščiau valdovų būvio. Kiekviena patalpa – tarytum atskira rytietiška pasaka. Į ją Jus ves karpytos arkados ir išraiškingi, raibuliuojantys ornamentai. Prasuksite ir pro, gali būti, didžiausią pasaulyje sienos piešinį. Apžiūrėsite ir moderniųjų laikų poeto ir filosofo Muchamedo Ikbalo mauzoliejų. Tarp tviskančio marmuro ir smiltainio sienų prisirinkę buvusių Indijos vedlių istorijų, po pietų vyksite į Lahoro muziejų. Tik neapsigaukite jį išvydę. Tai – ne dar viena citadelė, o XIX amžiuje, jau kolonijiniais laikais, statyta painios Indijos praeities saugykla. Viename populiariausių Pakistano muziejų eksponuojami patys įvairiausi reliktai iš skirtingų erų ir dinastijų. Magiški Gandharos karalystės budos, gyvastingi ir įtaigūs kaip filmai Pahari piešiniai, subtilūs sikhų medžio raižiniai, pasakiškai taurūs papuošalai, daugybė įvairiausių smulkmenų pažadins Jumyse smalsumą ir padės po truputį skaityti „daugiatomę“ regiono kultūrą. Bet mes ir žinome, kaip mūsų žingeidūs keliautojai mėgsta „įkristi“ į gyvą vietos minią ir pasiduoti jos natūraliai tėkmei. Lahore tam tinkamiausia vieta – senamiestis, dar vadinamas Aptvertuoju miestu. Tai – Lahoro istorijos ištakos. Ją jaukindamiesi, pasieksite Auksinę mečetę, vadinamą Sunheri ir Talai. Lyginant su Indijos amžiumi, ši musulmonų šventovė, vienu metu virtusi sikhų gurudvara, nėra sena – iškilo XVIII amžiuje, tačiau sukaupusi pakankamai išskirtinio grožio ir patirties, kad būtų verta apžiūrėti. Kitas Lahoro senamiesčio pasididžiavimas, kurį privalote pamatyti, – apie XVII amžiaus vidurį baigta statyti Vaziro Chano mečetė, vienas puošniausių sakralių statinių per visą Mogolų dinastijos gyvavimo istoriją. Islamiška aplinka leis po truputį įeiti į tolimo krašto, dėl kurio čia ir atvykote, vidų. Išvykimas į nakvynės vietą. Nakvynė viešbutyje. 

Po ankstyvų pusryčių pajudėsite dar labiau į Pakistano šiaurę, bet kol kas Pandžabo nepaliksite. Šiandien turėsite pasiekti šalies sostinę Islamabadą. Iki jos – daugiau nei 340 kilometrų. Kelionė su pertraukomis bus ilga, tačiau didelė dovana tiems pažinimo romantikams, kurie per autobuso langą mėgsta stebėti svetimo reljefo grimasas ir pereinančius peizažus kaip nesurežisuotą dokumentiką. Pravažiuosite Džhelumą, įsikūrusį ant dešiniojo to paties pavadinimo upės kranto. Jam labiausiai dera kariniai epitetai „Kareivių miestas“ bei „karių ir kankinių žemė“. Dar iki Indijai atgaunant nepriklausomybę vyrai iš šio krašto gausiai pildė britų armiją. Vėliau džhelumiečiai buvo didelė ir svarbi Pakistano ginkluotųjų pajėgų pavara. Bus proga gido daugiau paklausinėti apie Indijos ir Pakistano karius, į kuriuos daugiausia ėjo narsieji, kovų tradicijas puoselėję sikhai.

Jei pasuktumėte dar giliau į praeitį, iki pat pirmųjų mūsų eros amžių, Džhelumo apylinkės Jums atvertų skausmingos Indijos valdovui Porus kovos su Aleksandru Makedoniečiu scenas. Bet Jūs stabtelėsite arčiau Dinos miesto ir jau vėlesniuose laikuose, tiksliau, ties XVI amžiumi. Tuo metu kraštą valdant Surų imperijos įkūrėjui afganui Šer Šahui, ant 810 metrų aukščio kalvos išdygo vienas didžiausių visoje Pietų Azijoje Rohtaso fortas. Tai – ypač stambus ir vaizdingas gynybinis statinys, kuris apima net 70 hektarų: kolosalų gynybinį kompleksą beveik 360 laipsnių kampu apkabina žali slėniai, šalia bėga Kahano upė. Ištyrinėję Rohtaso fortą ir papietavę, tęsite kelionę į Islamabadą. Iki jo – dar daugiau nei 100 kilometrų, t. y. apie dvi valandos kelio.

Vakare atvažiuosite į Islamabadą. Atvykę į Islamabadą ir įsikūrę viešbutyje, grįšite arčiau esamojo laiko, kurį patvirtina plačias erdves grakščiai nugulę modernūs daugiaaukščiai. Vis dėlto net stilingiausi šiuolaikiniai pastatai nenugali parkų ir Himalajų priekalnių Margalos kalvų, į kurių žalumą remiasi sparčiai globalėjantis „islamo miestas“ – taip verčiamas jo pavadinimas. Pakistano sostinė pranoks Jūsų lūkesčius arba sutiks Jus visai kitokia nei įsivaizdavote, nes ji smarkiai peraugusi klasikinį Rytų įvaizdį. Priklausomai nuo turimo laiko, vietinis gidas Jums aprodys kiek įmanoma daugiau Islamabado grožybių, tarp jų – didžiausią Pietų Azijoje ir ketvirtą pagal dydį visame pasaulyje šacho Faisalo mečetę.

Ji Saudo Arabijos karaliaus Faisalo bin Abdulo-Azizo pastangomis ir lėšomis pradėta statyti XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, kai net religinė architektūra šioje planetos pusėje išgyveno eksperimentus ir dizaino iššūkius, todėl į tradicinę mečetę nepanaši. Įsižiūrėję pastebėsite, kad turkų architekto Vedato Dalokay projektuoti maldos namai yra kaip gigantiška beduinų palapinė, kita vertus, primena ir Mekos Kaabą. Vietoj įprasto apvalaus kupolo pastatą dengia kampuotas stogas, o keturi aukšti, 90 metrų aukščio minaretai – ne cilindriniai, bet tiesūs ir smailūs, tokie, kokie būdingesni osmaniškoms mečetėms. Išvykimas į nakvynės vietą. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Palikę Islamabadą vyksite link Hunzos slėnio. Kelionė truks dvi dienas, nes teks įveikti daugiau nei 600 kilometrų kalnų kelio gėrintis įspūdingomis panoramomis. Pirmoje kelionės dalyje važiuosite per Babusaro perėją (4170 m) ir Kaghalo slėnį palikdami Abotabado, Mansehros, Narano, miestelius bei Lulusaro ežerą kol pasieksite nakvynės vietą. Kitą rytą, papusryčiavę, keliausite į Gilgitą. Prie Indo dešiniojo intako – Gilgito ir Hunzos upių santakos, Karakorumo priekalnėse, įsikūręs miestas senesniais laikais vadintas Sarginu, vėliau – Gilitu. Šilko keliu čia atkeliavo ir Budos mokymai. Juos Gilgitu, tarsi koridoriumi į Kašmyrą, nešė garsūs kinų vienuoliai Fasianas ir Suandzangas. Gilgitą savo įtakon buvo atsiplėšusi Kinija, taip pat Tibetas. Anuomet tibetiečiai šią vietovę vadino Bruža, matyt, siedami ją su burušaskiais. Kelis šimtmečius Gilgitą valdė ir tiurkų Trachanai. Kad iš arčiau pamatytumėte kultūrų sankryžas aplink šį miestą, nuvyksite į kelias įdomias vietas. Pasiūlysime užsukti į vietos turgų, kad ir vėl atsidurtumėte kasdienybėje, kurioje amžiai pasimeta: nors parduodami niekučiai ir gėrybės keičiasi, modernėja, prekeivių veidų, regis, jokios permainos neužkliudė, ir švytinčios akys, plačios šypsenos iš kartos į kartą perduoda nematomą Gilgito istorijos sielą. 

Jei į šiaurės Pakistaną pažvelgtumėte iš paukščio skrydžio, pastebėtumėte, kad nelygų jo paviršių išraižiusios daugybė melsvų siūlių – upių, kurios prasideda Tibeto plokščiakalnyje, Hindukuše ar Karakorume. Tiltai suartina skirtinguose krantuose plytinčius laukinius slėnius ir miestelius. Esant galimybei, vienu tiltu prasieisite ir Jūs. Po kojomis – šniokščiantys vandenys, aplink – tylinčios uolos, tolumoje – kalnų spiečiai. Privažiuosite tarpukalnių Hunzos slėnį, kuris jau remiasi į Afganistano Vachano koridorių ir Kinijos Sindziango Uigūrų rajoną. Tai – ne tik gamtos ekstremumų, bet ir tautų paribys. Čia išsibarstę skirtingos kilmės žmonės, šnekantys retomis kalbomis. Aukštutiniame slėnyje – Godžalyje – gyvena iš Pamyro kilę vachanai. Centrinėje Hunzos dalyje daugiausia telkiasi burušaskiai, arba burušiai (hunzai), kurių kilmė ir indoarijų kalbos šaknys iki galo neišsiaiškintos, bet viena iš versijų nuveda iki su Aleksandru Makedoniečiu į Baltistaną atkeliavusių graikų, kita – suka į Persiją. Žemutiniame Hunzos slėnyje įsikūrę kašmyriečiams artimi šinai, kai kurie jų yra budistai. Įdomi detalė: Hunzos čiabuviai – pavydėtinai sveiki. Vienas šio fenomeno paaiškinimų – harmonija su gamta. Pastebėta, kad stipriausi ir tvirčiausi – tie žmonės, kurie gyvena izoliavęsi nuo šiuolaikinės civilizacijos, sunkiau pasiekiamuose gamtos glėbiuose, kvėpuoja neužterštu, tyru oru, o kad išgyventų, turi daug fiziškai judėti. Kita vertus, gal paaiškinimo reikia ieškoti dar giliau? Taigi, sveiki atvykę į ilgaamžių ir jų paslapčių slėnį – Hunzą!Vyksite į Karimabadą, kur lankysite net du jo apylinkėse stūgstančius fortus. Pirma vyksite prie Altito tvirtovės, kuri burušaskių žemėje, švininių kalnų smailių ir medvilninių debesų fone, kaip dar viena uola iškilo prieš maždaug 1100 metų. Manoma, kad tai seniausias išlikęs statinys visame Gilgito-Baltistano regione. UNESCO Pakistaną pagerbė specialiu apdovanojimu už šio kultūros paveldo saugojimą. Važiuosite apžiūrėti kito seno forto – Baltito. Jei lankėtės Tibete, Ladake, Butane ar kituose Tibeto budizmo kraštuose, gresia trumpam patirti deja vu ar pasimesti geografijoje. Baltito tvirtovė stebėtinai primena Potalą Lhasoje ar lamų vienuolyną, tačiau ne tik dėl galingų apimčių ir baltų sienų: Hunzos valdovams tarnavę rūmai, kaip ir budistinės Himalajų dievybių buveinės, įsitaisę ant kalvos – tarytum pakilę virš žemiškosios kasdienybės. Nuo Baltito balkonų, prilaikomų medinių kolonų, ir akmeninių terasų atsiveria tokie taurūs horizontai, kad kiekvienas, į juos atsisukęs, gali pasijusti karaliumi, sykiu patirti už bet kokią žmonių valdovų dinastiją stipresnę kalnų valdžią. Išvykimas į nakvynės vietą Hunzos slėnyje. Dvi nakvynės viešbučiuose, svečių namuose (viena Čilo mieste, antra Hunzos slėnyje).

Pusryčiai. Jūsų laukia visa diena Hunzos slėnyje. Kelias kai kur susiaurės ir bus komplikuotas. Tai reiškia, kad turėtumėte nusiteikti adrenaliną išskiriančiam grožiui. Autobusas vingiuos ant groteskiškų skardžių, lenksite gigantiškas kalnų sienas ir arkas. Aukštų uolų apribotas horizontas vietomis išsiplės iki plačių slėnių. Tolumoje šmėžuos tai saulės ryškinamos, tai rūko dangstomos Karakorumo vertikalių eilės. Tik spėkite fiksuoti visus gamtos spektaklius! Stabtelsite prie Atabado ežero – vieno gražiausių ir jauniausių kalnų ežerų Pakistane. Tai užtvenktinis 21 km ilgio ir 109 m gylio ežeras, kuris susidarė 2010 m. sausį, ties Atabado kaimu nuošliaužai užtvenkus Hunzos upę. Jis vingiuoja siauru slėniu tarsi didžiulė mėlyna gyvatė, pridedanti dar daugiau grožio Gilgito ir Hunzos slėniams. Važiuosite Karakorumo automagistrale – šių dienų kelio legenda, jungianti Pakistaną ir Vakarų Kiniją. Plentas nutiestas tarp snieguotų kalnų, besileidžiančių į kampuotas uolas, aksominius slėnius bei smaragdinius vandenis, ir vingiuoja ant skardžių atbrailos, tarp grubių kalvų, po jų stogais, priešais dantytų viršūnių virtines. Jei gamta gali būti matuojama turtingumo matais, tai Karakorumo kelyje ji pasiekia aukščiausią prabangos lygį. Stabtelsite Thaličyje – tokioje Karakorumų automagistralės vietoje, nuo kurios, esant palankioms oro sąlygoms, gerai matyti alpinistams nesvetingas, tačiau stebėtojams dosnus ledinio grožio „kalnas žudikas“ – Nanga Parbatas. Ši 8125 metrų aukščio ketera patenka į aukščiausių planetos viršūnių dešimtuką ir pavojingiausių įveikti kalnų trejetuką. Toliau keliausite link Kinijos sienos, kur lankysitės Khunjerab perėją (4733 m) – tai aukščiausia pasaulyje kalnų perėja, kuria nutiestas asfaltuotas kelias. Esant galimybei, pasivaikščiosite Hussaini kabančiu tiltu. Nors šis tiltas pripažintas pačiu pavojingiausiu tiltu pasaulyje, tačiau tai tik vienas iš daugelio tokių tiltų Šiaurės Pakistane. Seniau vienintelis kelias keliauti vietiniams gyventojams buvo kalnai. Tačiau net ir pastačius tiltą, keliauti Šiaurės Pakistane vis dar taip pat sunku, kaip ir prieš 100 metų. Tenka keliauti silpnais virviniais tiltais, kabančiais virš sraunių kalnų upių. Būtent toks ir yra Hussaini kabantis tiltas. Jis yra pakankamai saugus ir turistus viliojantis objektas. Išvykimas į nakvynės vietą. Nakvynė viešbutyje Hunzos slėnyje. 

Pusryčiai. Vyksite į Skardu miestelį, įsikūrusį fantastiško grožio Gilgit-Baltistano regione. Būtent čia mistikos ieškotojai, įkvėpti dailininko Nikolajaus Rericho idėjų, bando rasti paslaptingosios Šambalos, kuri galėjo būti uždara budistų mokykla ar ypatinga išminčių buveinė, pėdsakus, o mūsų tautiečiai – net lietuvių tautos šaknis. Ir Jūs čia ieškosite – irgi galbūt Šambalos, irgi galbūt savo kilmės, o gal... tiesiog savęs pačių. Prieš šiuos didžiuosius tyrinėjimus Skardu miestelyje Jums bus proga apsiprasti su kiek vėsesniu klimatu, aukštėjančiu kraštovaizdžiu ir kitokiomis nei didžiųjų Pakistano miestų aplinkos vibracijomis. Ar nustebsite, kad Skardu, skambantis labai panašiai kaip skardis, yra balti kalbos žodis, reiškiantis „žemumą tarp dviejų aukštų vietų“? Kita jo galima reikšmė – „žvaigždžių akmuo“. Skardu istorija nuneša į pirmą mūsų eros tūkstantmetį, kai jame sklido tantrinio budizmo mokymai. Šis kraštas buvo patekęs ir į musulmonų Mogolų, ir į hindų Dogrų kontrolę. Per kartas praėjęs įvairius mokymus ir tikėjimus Skardu buvo galutinai islamizuotas.
Terapinio miestelio gyvenimas teka Skardu upės slėnyje, greta Indo ir Šigaro santakos, maždaug 2500 metrų aukštyje. Indas atskiria Karakorumo kalnų grandinę nuo Himalajų. O aukštikalnės, vandens arterijos ir netoli telkšantys krištoliniai ežerai Skardu tarytum atskiria nuo likusio pasaulio triukšmo. Išvykimas į nakvynės vietą. Nakvynės viešbutyje, svečių namuose. 

Pusryčiai. Rytą, esant galimybei, pasiūlysime praleisti turguje. Vietos turgus – tai žmonių veidai, papročiai, kasdienybė. Atkreipkite dėmesį į Skardu čiabuvius – jų bruožus, kalbos skambesį. Išduosime, kad Baltijos šalių gyventojų ir balti tautos, giminingos tibetiečiams, sąsajų ieškantys tyrinėtojai savo teorijoms pagrįsti naudoja net išvaizdą, esą balti žmonės – tie reti Pietų Azijos gyventojai, kurių akys – pilkšvos arba melsvos. Tačiau skeptikų pastebėjimai – priešingi, esą tolimų tautų bendrumai pritraukti, o skirtumai ignoruojami. Nepabuvus Baltistane, nepabendravus su vietiniais, ir toliau teks tik spėlioti. Todėl geriausia patiems betarpiškai patikrinti ir įkvėpti gryno čionykščio gyvenimo oro. Rytoj aukštų ir saulės nutviekstų rerichiškų kontūrų apsupty galbūt ateis ne tik dar daugiau klausimų, bet ir dar daugiau atsakymų.
Pervažiavus į kitą Indo upės pusę, ekspresyvų Baltistano kraštovaizdį maždaug 2000 metrų aukštyje pratęs Safaranga šaltoji dykuma. Viena iš aukščiausiai planetoje plytinčių dykumų – vėsi, net vasaros metu kopos kartais apsikloja sniegu. Vėliau važiuosite apžiūrėti į šiaurės rytus nuo Skardu stūksantį įspūdingą Šigaro fortą. Tiesa, per egzotines išvykas jau turbūt patyrėte pasaulio atradėjų klasiką, kad svarbu – ne tiek kelionės tikslas, kiek pati kelionė. Dar pridursime: kuo sudėtingesnis kelias ar jį supantis reljefas, tuo daugiau sapnui prilygstančių išgyvenimų ar net euforijos. Kontrastingus įspūdžius Jums kurs netolygūs, grublėti ir aštrūs aukštumų peizažai, nebūtinai vien saulės skaidrinami ar šildomi – gali būti, kad juos protarpiais ir stiprūs vėjai vėsins, ir sniegas balsvins. Jei dangus turėtų lubas, jos Skardu apylinkėse nuo ledinių ir snieguotų smailių būtų skylėtos. Šių vaizdų lydimi, priartėsite Šigaro fortą, pastatytą dar XVII amžiuje. Po rekonstrukcijos jau šiame tūkstantmetyje tvirtovė paversta muziejumi, dalis jos – prabangiu viešbučiu. Už solidaus statinio renovaciją ir apsaugą Pakistanas pelnė rimtų tarptautinės bendruomenės įvertinimų, tarp jų – specialų UNESCO prizą. Taip pat aplankysite bene pirmą Šigare ir vieną seniausių visoje Pietų Azijoje – Amburiko mečetę, kuri pastatyta dar XIV amžiuje. Žvilgių kupolų ar minaretų neišvysite – tik vieną bokštelį. Autentiška mečetė labiau primena gyvenamąjį namą ar kuklią budistų šventyklą. Jos konstrukcijose ir formoje galima rasti tibetietiško bei kašmyrietiško stiliaus. Šią palyginti nedidelių apimčių šventovę prieš 700 metų greičiausiai statė iraniečių amatininkai, tuo metu keliavę po Baltistaną kartu su garsiu ano meto poetu ir sufijumi Sayedu Ali Hamdani. Išvykimas į nakvynės vietą. Nakvynė viešbutyje. 

Pusryčiai. Autobusas Jūsų grupę nuveš į Islamabado tarptautinį oro uostą. Atsisveikinsite su Pakistanu. Skrydis į Vilnių per vieną iš Europos ar Azijos oro uostų.