Pusryčiai. Po pusryčių Jūsų lauks pažintis su šalies kultūrine širdimi Marakešu, kurį Vinstonas Čerčilis, apsilankęs čia 1935 metais ir pakerėtas rausvojo miesto egzotiško grožio pavadino „Sacharos Paryžiumi“. Cinamono miesto Marakešo, įsikūrusio atokiame šiaurinės Afrikos rajone, tarp Atlaso kalnų ir dykumos pakraščio, klimatas maloniai šiltas, o gamtovaizdžiai – spalvingi ir įvairūs. Lankysite Marakešo senamiestį – mediną, apjuostą gynybinės sienos (UNESCO kultūros paveldas nuo 1985m.). 1060 metais čia buvo įkurta karinė stovykla. Klajoklių gentims pradėjus sėslų gyvenimą, miestas augo ir XIIa. saugumo sumetimais buvo aptvertas 10 km ilgio, 10m aukščio siena, kurios kontūrus visiškai atkartoja dabartinė rausva miesto siena. Gražiausias jos dekoras – gandralizdžiuose stypsantys žiemoti atskridę gandrai. Jų čia tiek daug, kad Marakešą drąsiai galima vadinti gandrų miestu. Pasivaikščiojimas po mediną – tai kelionė į pasakų pasaulį. Chaotiška gatvelių raizgalynė, daugybė pypsinčių motorolerių, asilų bei mulų, traukiančių didžiausius krovinius – tik spėk dairytis, kad nepapultum po ratais ar kanopomis. Gatvelėse verda gyva prekyba – turguje siūlomi džalabai (taip Maroke vadinama tradicinė arabų apranga), babušai (tradicinė avalynė), odos dirbiniai, keramika, Aladino lempos, įvairiausi prieskoniai ir žolelės, riešutai ir datulės. Akys raibsta nuo kilimų gausybės, sidabro dirbinių... Vėliau iš išorės apžiūrėsite Kutubijos (Bibliotekos) mečetę su 77m aukščio minaretu, matomu iš toli ir vis dar valdančiu miesto panoramą. Legenda pasakoja, kad senovėje keturi varpai minareto viršuje buvo iš gryno aukso, sulydyto iš sultono žmonos papuošalų už bausmę, mat ji ramadano metu suvalgė keturias vynuoges. Kita legenda porina, kad seniau į šį minaretą kviesti maldai kopdavo tik akli muedzinai, idant nepamatytų sultono haremo sugulovių. Esant galimybei, lankysite haremų praeitį saugančius Bachijos rūmūs, įsikūrusius jazminų ir apelsinų žiedais kvepiančiuose soduose. Tai išskirtinis marokietiškos architektūros ir dekoro pavyzdys. Iki šių dienų gerai išsilaikę rūmų kambariai nustebins savo elegancija, aukso, onikso ir marmuro puošyba. Ypač žavūs vidiniai kiemeliai su fontanais, lubų ir sienų ornamentika. Gėrėsitės nuostabaus grožio Mažorelio sodu, kurį užveisė prancūzų dailininkas Žakas Mažorelis. Geriausias Mažorelio paveikslas buvo nutapytas ne dažais, o gėlėmis, medžiais, upeliais ir fontanais. Nuostabus pusiau arabiškas, pusiau prancūziškas sodas, kuriame surinkta viena geriausių augalų kolekcijų pasaulyje, dabar yra viena iš daugelio Maroko įžymybių. Marakešą būtina išvysti ir vakaro prieblandoje, nes nusileidus saulei šis magiškas miestas pabunda. Keliausite į sutemų apgaubtą garsiąją Džema el Fna – Mirusiųjų aikštę, buvusią egzekucijų vietą, kur nusikaltėliams kapodavo galvas, o dabar neregėtai romantišką, amžinai šurmuliuojančią vietą, mirguliuojančią ryškiaspalviais skėčiais, kur kasdien vyksta gyvas, nesurežisuotas spektaklis. Ši vieta yra išties unikali. Čia susitinka įvairios Šiaurės Afrikos kultūros – rafinuota arabų kultūra, primityvesnė berberų ir beduinų bei magiškasis juodosios Afrikos pasaulis. Subūrę šimtus žiūrovų, savo meistriškumą demonstruoja kobrų kerėtojai, stebukladariai, triukšmingieji fakyrai, fokusininkai ir žonglieriai, gyvūnų dresuotojai, pasakoriai, muzikantai ir pilvo šokėjos. Reginys užburia ir tarsi perkelia į arabišką pasaką. Tuo pat metu virš užkandinių vyniojasi dūmų kamuoliai ir aikštėje pasklinda aštraus Marakešo avienos kepsnio, kebabo ir kuskuso aromatas. Tad stokite į eilę ir ragaukite maistą, parduodamą tiesiai nuo kaitrių kepsninių, ar iš garuojančių puodų - pupelių sriubos, baklažanų, ar viščiuko su karamelizuotu moliūgu... Akys raibsta nuo egzotiškų vaisių ir riešutų. Čia pat spaudžiamos šviežios apelsinų sultys – jų tiesiog privaloma paragauti. 
Vakarienė. Nakvynė viešbutyje arba riade.