Renata 2015 12 16
Įvertino: 9.4
Kelionė buvo organizuota tikrai puikiai, nebuvo nesklandumų, visas mechanizmas veikė kaip laikrodukas: visur pasitiko gidai, atstovai ir vairuotojai, visi suplanuoti reisai įvyko. Labai gerai, kad buvo pasiūlyta ir papildomų ekskursijų, pavyzdžiui, į mini džiungles netoli Khadžiugaros. Ankstyvas metas buvo labai tinkamas, nes galima pasigrožėti tiek kylančia saule, tiek gaivesniu oru.
Nereikėtų palikti „langų“, pavyzdžiui, baigus pažintinę kelionės dalį grįžome į Delį pernakvoti, turėjome laisvą pusdienį, kuris buvo niekuo neužimtas. O Delio iš tiesų matėme nedaug, todėl tą pusdienį tikrai buvo galima išnaudoti ekskursijoms. Kas nori prieš skrydį pailsėti, tas gali nesirinkti papildomo užimtumo, tačiau ne visi yra nusiteikę gulėti „belangėje“ ir laukti ryto. Į „belanges“ (t.y., viešbučio kambarius be langų, nereikėtų apgyvendinti tada, kai numatytas laisvas pusdienis poilsiui.
Beje, Delyje prieš skydžius (ir į Trivandrumą, ir į Stambulą) trūko informacijos, kada vairuotojas mus paims į oro uostą. Teko į Stambulo lėktuvą išskubėti vos akis pramerkus :) „Aamantaran Travel“ galėjo tiesioj transfero vaučeryje surašyti ne tik skydžių laikus, bet ir tikslų laiką, kada vairuotojas atvažiuos į viešbutį (įvertinant tai, kad išvykimo laikas tikrai labai ankstyvas).
Kelionės maršrutas labai patiko ir buvo racionaliai išdėstytas. Visi aplankyti objektai tikrai labai įspūdingi. Man didžiausią įspūdį paliko Gangos apeigos. Mano bendrakeleivei sesei labiausiai patiko kelionė į Tadž Mahalą, o Varanasis ją šiek tiek išgąsdino. Tačiau čia yra skonio reikalas, kas vieną šokiruoja, kitam tai gali patikti, kas vienam atrodo „sterili Indija“, tas kitam ir padaro būtent didžiausią įspūdį. Pažintinėje kelionėje reikia pamatyti visko. Manau, kad po Varanasio kultūrinio šoko atsigauti Indijos vandenyno kurorte Keralos valstijoje buvo puiki idėja. Ten tai pat šiek tiek kultūrinių pramogų susiorganizavome: aplankėme Kanjakumari, pasiplaukiojome valtimi Poovar backwaters.
Vietinių gidų darbas vertinamas puikiai. „Aplodismentai“ mūsų pirmajam gidui, pasitikusiam Delyje ir lydėjusiam 5 dienas, Ravi. Tai puikus gidas, labai daug išmanantis, puikiai bendraujantis, europietiškai inteligentiškas. Kiti gidai taip pat buvo puikūs. Gowind pasižymėjo šiltu bendravimu.
Šiek tiek suerzino lyriniai nukrypimai į komercinius „lankytinus objektus“ – įvairias dirbtuves, kur ne tik apžiūrėjom kaip kas gaminama, bet ir buvo intensyviai siūloma pirkti jų produkciją. Na bet perspėjome gidą, kad tikrai nieko nebepirksime ir siūlymai tapo nebe tokie primygtini :)
Delyje viešbutis buvo labai švarus, tvarkingas, bet nepatiko tai, kad ten teko būti „belangėje“. Varanasyje viešbutis jau nebepasižymėjo švara, teko prirūkytas ir belangis kambarys, tačiau ten buvo neblogas restoranas. Visur kitur viešbučiai buvo nepriekaištingi.
Kitiems keliaujantiems siūlau pirmiausia, neapsikrauti daiktais. Drabužius išsiskalbsite, be to, prisipirksite vietoje. Pasinaudokite galimybe pasisiūti gana nebrangiai įvairių drabužių. Tiek fabrikuose, tiek dažnose parduotuvėse išmatuoja, pasiuva ir atveža tą pačią dieną į viešbutį. Jeigu tik įmanoma, pirkinius vežkitės bagaže, nesisiųskite siuntinių. Viskas gerai – niekas niekur nedings, viskas bus atsiųsta, tačiau kainuos ir laiko, ir pinigų, kol „išmuitinsite“ pirkinius oro uoste. Tai padaryti siūlysis UAB „Translaineris“, ir tai padarys gana operatyviai, bet tai kainuos nemažai (sesers atveju, tai kainavo nepilną pusę paties pirkinio sumos).
Įsidėkite pakankamai EUR ar USD grynaisiais – geriau daugiau negu per mažai. Juos bet kur rasite iškeisti į rupijas. O štai rupijų iš savo kortelės bankomatuose gali ir nepavykti išsiimti, kaip tai mums ir nutiko. Kortele atsiskaityti pavyko visur, tačiau išsigryninti – niekur.
Atskirą žodį reikėtų pasakyti apie maistą. Tai specifinis maistas, ne visi jį mėgsta. Be to, porcijos didžiulės, kai kurios net milžiniškos, todėl keliems žmonėms vertėtų užsisakyti vieną porciją, ragauti, bandyti, atsirinkti, kas patinka. Labai retai kur bus mėsos. Todėl prisiekę mėsėdžiai, pasirūpinkite kokiu kumpeliu ar dešra dar Lietuvoje. Taip pat pasirūpinkite alkoholiniais gėrimais skrandžio dezinfekcijai. Ten jų nusipirkti problema, nes alkoholinių gėrimų parduotuvių (tiksliau tokių sandėliukų, kurie primena sovietmečio „šnapsines“) yra nedaug, į jas toli važiuoti. Oro uostuose gėrimų kainos yra beprotiškos.
Atskira kalba ir įkyrūs gatvės gyventojai. Vienintelė išeitis – tapti kurčiam ir nebyliam, kaip vienas iš gidų ir pasakė.
Vygantas ir Nomeda 2015 02 02
Įvertino: 10.0
Visų pirma dėkojam už nepriekaištingą organizaciją, rūpestį ir profesionalų požiūrį į savo darbą. Tiesą pasakius iš daugelio mūsų kelionių šita buvo pirmoji ,kai mes naudojomės kelionų agentūros paslaugomis. Kelionių agentūrų paslaugas mes kažkaip siejome su autobusais, vedžiojimais už rankučių, tradicinėmis turistų grūstimis tradicinėse turistinėse vietose… Kodėl šį kartą atradome “Kelionių akademiją” ir Kristina – sunku pasakyti. Gal todėl kad Indija iš toil visada atrodė kitokia valstybe, kitame žemyne ar kitoje planetoje. Laiko nebuvo daug o aprėpti norėjosi kuo daugiau. Bet tikriausiai taip viskas susiklostė todėl kad “žvaigždės išsirikiavo į eilę”, kad toks buvo “Jo” užmanymas, ar todėl kad tai buvo tie teleportacijos vartai per kuriuos įžengę radome tai ko tikėjomės ir ko nesitikėjom, ir dar nežinia ka rasim, nes kelionė tik prasidėjo. Paskutinį vakarą trumpas susitikimas su vietinių partnerių atstove man galutinai viską sustatė I savo vietas. Jautėmės svečiai kitoje kultūroje, kuriais rūpinosi, globojo ir saugojo. Ne veltui Indai laukia devintosios Shivos reinkarnacijos – ir ka gali žinoti, galbut kiekvienas svetimšalis ar kitaip atrodantis gali buti tas , kuris laukiamas ant balto žirgo.( Atsiprašau jeigu kažką supainiojau, bet šita istorija man pasirodė labia įspūdinga). Antra diena - DELIS: Tiksliau sakant pirmas vakaras, nes viešbutį pasiekėmė 23:00. Mums pasisekė, kad nežiūrint to kad AbuDabio oro uostas nepriėmė dėl smėlio audros ar rūko, teko leistis Dubajuje ir vėl vėliau AbuDabyje, bet Deli pasiekėmė pagal planą. Vairuotojas pasitiko, vakaras nebuvo šaltas, ir 45 minutės iki viešbučio prabego akimirksniu. Džiaugiamės kad nakvynei pasirinkome viešbutį senajame Delyje.Tą patį vakarą be didelių įžangų ištirpom senojo Delio kasdienybėjė. Viešbutis labiau buvo panašus į bendrabutį nutrintom sienom, bet tai mus visisškai tenkino, nes čia gi Indija . Valanda pėsčiomis mažai apšviestomis seno miesto gatvėmis tarp miegančių gatvėjė žmonių, šiukšlių, purviną vandenį prieš beuždaromas parduotuves ant sutrūpėjusio grindinio šluojančių žmogystų musų kraują kaipmat pripildė adrenalino. Mus kestai ,bet savotiškai maloniai apkabino mama Indija. Ryte 30 rupijų pusryčiams “room service”, nes viešbutyje tokios patalpos kaip virtuvė, valgykla ar juo labiau restoranas nebuvo, bet omletas su indiškais prieskoniais padejo pradėti pirmąją diena sostinėje.
Keletas minuciu gatvėjė prie viešbučio belaukiant gido.Sharma – senajame Delyje gimęs ir užaugęs 63 metu simpatiškas šlūbuojantis seniokas.Kol dar ankstus rytas prasukome senojo Delio gatvėmis.Visi gatviu miegotojai jau buvo sukilę ir būriavosi prie gatvėjė verdamos arbatos puodų, nutrintomis šlepetėmis maigė rikšu pedalus, krapštė nosį, šypsojosi.Su kiekviena minute jų vis daugejo, ir daugėjo, ir daugėjo…Indijos vartų arka, prezidentūra, parlamentas, bahaju sventykla is tolo, Humayun’o mauzoliejus, kuri žmona pastatė gedėdama mirusio vyro.Raudonasis fortas su daugybe prekeivių.Maloniai nuteikė apsilankymas Shri Durga Babos pastatytoje šventykloje. Netikėtai gavom palaiminimą ir po raudoną tašką ant kaktos. Gido rekomendacija užsukom I namus kuriuose gyvena ir prekes parduoda žmonės atkeliave iš Kašmyro. Nomeda parėmė Kašmyro amatininkus ir nusipirko skarą.Labiau tai traktavom kaip paramą nei kaip komercinį sandėrį.Juk visiems reikia gyventi. Gidas užvežė pietu į kažkokį prabangų viešbuti. Geranoriskai pakvietėm ji pietų.Kol nepasakėm kad už pietus apmokesime Sharma trepsejo iš kampo į kampą. Gražiausia mums buvo kaip jis pats viskuo čia žavėjosi. Labai patiko pora valandų makaluotis senojo Delio gatvėmis pėsčiomis ir rikša po Čiandni Čouk turgų.Paprastas ir tikras vietinių žmonių gyvenimas – tai kas mus labiausiai traukia ir žavi bet kokioje kelionėje. Kutub minareto nematėm.Klausėm Sharmos apie viešą skalbyklą, bet jis sake kad jinai Bombėjuje.Nieko – paliksim sekančiam kartui. Trecia diena - Traukiniu I AGRA :
05:30 ryto.Vairuotojas kaip visada nepriekaistingai atvyko laiku.Kolkas gatves tuscios, taip kad stotis pasirode labai arti.Visa kelione galvojau koks “baksisas” butu tinkamas vairuotojams, gidams ir kitiems pagalbininkams.Teisingo atsakymo neradau.Delio veziotojui I sauja ibrukau 300 rupiju ir padekojau uz puikiai atlikta darba.Visdelto zmogus dvi dienas sukiojo baranka ir kaskart issokdavo atidaryti duru.Neiprsta. Stoties prieigose jau knibzdejo besikelianciu, isvykstanciu, raudonmarskiniu nesiku ir is paskos ju kinkuojanciu vietiniu bei turistu. Kaip ir daug kur oficialiose vietose metalo detektorius tikrinti mantai.Salia detektoriaus, einant pro perono vartus tvarkingai apsiredes asmuo paprase parodyti bilieta.Pagalvojau kad tai visai normalu – galbut darbuotojas tikrina ar einam I reikiama perona. Is “pareiguno” lupu nuskambejo siurprizas: del ruko jusu traukinys neatvyko, todel ir neisvyks.Nors akimirka kazkaip suabejojau prie ko cia rukas traukiniui, bet naturaliai paklausem ka mums daryti.Galvoje smekstelejo apmaudas kad reikes kooreguoti ir taip itempta dienotvarke, bet is kitos puses piktdiugiskai nudziugau: na stai – situacija kuria reikes ispresti.Tikrai ispresim ! Pareigingasis greitai nurode alternatyva : girdi yra kitas traukinys uz valandos I Agra, tik is kitos stoties.Kita stotis uz 10 kilometru, pakeliui reikia pasikeisti bilieta, nes bilietas blogas ( tipo ir is kur ji pirkote ! ).Paklausiau o ar negalime pasikeisti bilieto cia pat stotyje? Atsakymas buvo neigiamas.Kuo toliau mano abejones vis stiprejo, nes “pareiguno” komentarai vis daugiau parsilenkdavo su logika.Bet ka gali zinoti – gal cia viskas kitaip, juk cia Indija J.Uz musu del tos pacios istorijos jau nuliudo japonu turistu porele.Nomeda draukiskai ir entuziastingai pradejo aiskinti japonams kaip reikes vaziuoti I kita stoti, keistis bilieta….tie supratingai linsejo galvomis.”Draugiskasis” pareigunas jau mojavo kazkokiam “taxi” kuris mus turejo vezti I kita stoti.Mano itarimas dar labiau sustiprejo ir galvoje vartydamas mintis is priekines kisenes isitraukiau telefona.Kam skambinsi – sunerimo “naujas musu draugas” sakau agentui is kurio pirkau bilieta.Mano itarima spsitvirtino.Tuo paciu akimirksniu “vartu sargas” mostelejo ranka – eikit. Perone informacineje lentoje sviete musu traukinio kryptis, laikas ir jokio velavimo ar atidejimo. Idomi istorija isbaide rytinio mieguistumo likucius.Laba ryta, Indija ! Filmuose matydavom kaip keleiviai traukiniais Indijoje ar Azijoje vazuoja ant stogu, tai pagalvojom kad vagonai ir juo labiau sedimos vietos tikrai nebus suzymetos.Apsirikom.Po to kai pora katu mus pakele rytiniai Indu keliaiviai – nesini kuprinemis prasiireme bevek per visa sastata kol galu gale radom savo vagona CE1 ir 25 bei 26 vietas.OK – nepakankamai ivertinom kad ir sioje valstybeje yra sistema ir tvarka.Ir kuo toliau tuo labiau patikejom kad kokia bebutu keista, bet tam tikra tvarka cia yra.
Kaip visur veliau, taip ir Agroje mus pasitiko gidas ir automobilis.Kompleksas paliko ispudi.Bet tokios foto sesijos, kokia suorganizavo gidas – neturejome ir per savo vestuves.Kitokio tipo turistams tai butu tiesiog atradimas ir didziulis malonumas.Mes keleta minuciu jautemes keistai, bet paskui is viso to labia juokemes.Gidas tikrai labia stengesi. Raudonas fortas, mazasis Tadz’as, pietus turistams skirtame restorane – viskas kaip is svento rasto.Visada norejosi kad gidai labiau parodytu vietine virtuve ar pietautume su vietine laiudimi, bet matyt tokia gidu “verslo” dalis.Viskas OK.Visiems reikia gyventi.Apart paminetu Agros stebuklu miestas pasirode labia niurus, nuobodus ir beveidis. Viesbutis su labia paslaugiu darbuotoju, plati lova sidabriniu galvugaliu ir zinoma Naujuju metu naktis.Dar pries tai buvos susitare su gidu-“linksmuoju vestuviu fotografu” kad naujuosius metus sutiksime kartu kazkokiame viesbutyje kuris rengia sventine vakariene.Bet kai savame viesbutyje suzinojom kad vakariene, muzika ir sokiai jau itraukti I kambario kaina – tai kur bevaziuosi.Taip daugiau nebepasimatem su gidu ir jauciausi prastai nes neidaviau “baksiso”. Tikrai viskas buvo OK.Tik po vakarienes Nomedai pirmas naujuju metu rytas isauso prie unitazo – kazko nepriime skrandis.Bet nauja diena ir naujas judesys I kita miesta valanda po valandos viska isvaike. Ryte kaip visada viskas klandziai.Jau radome teisinga vagona ir savo vietas. Traukinys I Jhansi velavo berods pora valandu.Bet ir gidas ir vairuotojas lauke.Nuostabu ! Tikriausiai pats draugiskiausias ir pats kalbiausias vairuotijas.Orccha labai labai patiko.Nors miestelis gerokai mazesnis nei Agra, bet turintis kazkokia savo ypatinga dvasia.Gidas superinis ir po “vestuviu fotografo” labai korektiskas ir demesingas. Radz Mahal rumus state 22 metus, o valdovas miegojo tik viena nakti ! Kaip kazkas komentavo musu kelioneje sutiktu zmoniu – ko, ko, bet darbo jegos ir laiko tai mes ( Indai ) tikrai turime! Valandos su gidu prabego greitai ir turiningai. Nuosirdziai atsilyginom 500 rupiju. Bet labai idomus ir turiningas buvo laisvalaikis.Tuo metu Orcchoj vyko pirmos metu dienos svente. Privaziavo labia daug zmoniu is aplinkiniu kaimu.Turistu beveik nesimate, arba jie istirpo margoje vietiniu zmoniu minioje.Tas surmulys dar labiau pagyvino miesteli ir visas erdves uzpilde su nieko nesulyginama orginalia to krasto kultura. Sedejom miestelio aiksteje, fotkinomes su vietiniais, klausem “sventu zmoniu” muzikavimo, gerem “nelegalu” alu vietiniame restorane, kuris buvo labia panasus I garaza, bet labia jaukus ir tikras.Ko vaziuojam I svecias salis – pamatyti tai, kas tikra. Čia viesbutis buvo bene geriausias visoje kelioneje.Nei vienu viesbuciu nesiskundzieme, bet sitas buvo ypatingas del supanciu sventyklu bokstu, didelio kiemo, savotisko isplanavimo .Orccha labia patiko !!! 5 diena : Orccha – Khadziuraho
Ryte is prabangaus viesbucio isejom kiek anksciau.Labai nustebom kad pareigingasis vairuotojas su isvalytu automobiliu jau musu lauke. Pasirodo kai keliaujama su turistais i kitus miestus – vairuotojai miega masinose salia viesbuciu ir ryte prausiasi gatveje po vandens pompa. Kazkaip pasidare gaila to zmogaus, bet naujas kelias ir nauji ispudziai vel mus sugrazino i keliones ekstaze. Pakeliui daug matem ir daug kalbejom apie viska.Ar tikrai tiesa kad tokie taksi vairuotojai i menesi uzdirba 2000 rupiju o geras atlyginimas valstybineje istaigoje 8000 rupiju? Khadziuraho gimtasis Prakash miestelis, tai su kiekvienu kilometru artedamas prie jo, musu vairuotojas vis labiau dziaugesi. Tik atvyke papietavom Prakash draugo restoranelyje ir uz 1200 rupiju iki vakaro cia pat gavom kambari pasideti kuprinems ir vakare laukiant traukinio nusnusti. Labai norejau pamatyti sventyklas – ir jos nenuvyle.Pasigrozejom sventyklu skulpturomis, o kamasutros praktikos pamokas palikom sekanciam vizitui. Labai geras , korektiskai ir ziauriai profesionalus gidas .Apsikeitem elektroniniais adresais.Nespejau visko issiaiskinti ko norejau.
Dar suspejom pamatyti Indisku sokiu programa.Tikrai patiko. Dar buvau linkes iki naktinio traukinio pasivaikscioti po miesteli, bet lauke lijo ir Nomeda jautesi pavargusi.Pora valandu iki traukinio istiese kojas prasivoliojom viesbutelio balangiame kambaryje. I stoti kaip visada laiku.Aciu vairuotojui - ir 500 rupiju. 6-7 diena – naktiniu traukiniu i VARANASI !
Kelione i stebuklinga Varanasi irgi prasidejo stebuklingai internacionalineje plackartinio traukinio celeje: ruse gyvenanti su vokieciu, jaunu australu porele, apyjaunis vokietukas IT programuotojas planuojantis Indijoje uztrukti trejeta menesiu ir mes. Buvo idomiu sneku, buvo nuobodziu, bet galiausiai pasidalinom lovom ir besaugodami daiktus uzsnudom. Rytas traukinyje prasidejo nuo pusryciu su nuluptais kiausiniais.Neiprasta, bet OK. Traukinys i varanasi velavo beveik 5 valandas, bet tai neatbaide musu laukianciu gido ir vairuotojo.Kaip visada pasitikima spuikus ! Be abejo – Varanasis pats ispudingiausias msusu keliones miestas.Net negaliu pavadinti tai miestu – tai kazkoks kosmosas. Labai geras, paprastas bet geras gidas kalba gana suprantamai ir matyt myli savo darba.
Labai patiko vakaro gango upes pagerbimo ceremonija – garsai, kvapai, vaizdai itrauke i varpeliu, dumu ir zvakiu sviesu transa. Kita diena prasidejusi nuo galvu skutimo,plaukimo Gangu,kremavimo vietu kuo toliau to labiau igavo neitiketina ispudziu pagreiti. Gidui atlikus savo darba rinkomes ispudzius savistoviai. Praktiskai padejom krauti kremevimo lauzus, gavom patepima su 3500 metu negestancios ugnies pelenais, nusileidus saulei pasiklydom siaurose senamiescio gatvese ir velai namo su tuk-tuk sugrizom ne is pirmo karto, nes vairuotojas nelabai znojo musu viesbucio. Siame mieste reiketu uztrukti savaites.Tai miestas spektaklis, miestas religija, miestas mistika......Neimanoma perpasakoti ispudziu tiems, kurie ten nebuvo.O pabuti cia linkiu visiems be isimties ! 8-9 diena – skrydis i Pietus Kocinas. Prie visko pradejom cia proprasti ir daugiau ka suprasti. Nusileidom jau sutemus. Kocino oro uostas ir apylinkes pasirode tvarkingesnes nei iki siol lankytose vietose. Kazkokie kitokie zmones.Ir be abejo kitokia kalba. Viešbutį pasiekem jau po 23:00. Vandenynas cia pat po kojomis. Viesbutuko labai paslaugus personalas.Viskas puikiai.Sekantis rytas ir pusdienis prie vandenyno po intencyvaus centrines Indijos maratono buvo tikra atgaiva.4 valandos pajuryje kepinant 30 laipsniu karsciui.Vandenynas labiau silde nei gaivino. papludimys visiskai ramus ir beveik tuscias.Kas nori visiskos ramybes – cia tinkama vieta. Po pietu miesto autobusu vaziavom i Kocina. Geri pietus ilgos diskusijos su parduotuveliu savininkais.Uzejom i moteru nasliu asociacija. maloniai pabendravom su vadovu ir isigijom labai graziu rankdarbiu.
Vadovas parode keleta nuotrauku kaip pas juos lankesi princas Charlzas su seimyna.
Be abejo sita vieta patiko, bet kitiems norintiems pabuti prie juros pietuose rekomenduotume Varkala. 10 diena – Aleipi: 90 km ilgio ezeras ir 1200 laivu.Visa industrija. Pakeliui bederindami HousBoat su 4 alaus priedu sutareme uz 8700 rupiju. Didelis laivelis su dviem miegamaisiais. Nezinojom ko tiketis.Atrakcija nebloga, bet ypatingo ispudzio nepaliko. Servisas geras – igula stengiasi kaip gali.Spaustos sultys, priespieciai ir pietus, nusipirktu krabu vakariene ir atsiveztas viskis kartu su vienu is igulos „jureiviu“. Vakare su laivu prisisvartavom mazame kaimelyje.Pasivaiksciojom kaimelio takeliais. Dieve, kaip viskas paprasta ir kiek nedaug zmogui reikia. 11 diena – link Trivandrumo. Ryte is laivo islaipino 09:00, taigi visa diena buvo priesakyje.Buvom suplanave link trivandrumo judeti traukiniu ir vel vakare apistoti kazkur prie juros.
Traukiniu stotyje isiaiskejus kad traukinys bus tik po 5 valandu pasisamdem sneku vairuotoja ir nusibaladojom i Varkala. Taip, galima sakyti kad tai vieta turistams, bet papludimys labai ispudingas su smeleta pakrante ir staciomis uolomis. Apsistojome mums labai patikusiame Keraloje esančiame kempinge ant pat juros kranto. Ziauriai jauki atmosfera ir maziukai bamboo nameliai. Priespaskutine keliones diena buvo fantastiska. daug mazu krautuveliu lauktuvems ir suvenyrams, begale restoranu su zuvies rojum ir vakarinis vietos teatro spektaklis. Nieko panasus nebuvome mate! 12 diena – Trivandrumas – Delis: Indijos oro uostai nustebino.Gana modernus, toks ispudis kad visi pastatyti pagal viena projekta, ors taip nera.Bet viskas patogu ir paprasta. Vakaras ir Delis. Tiesa sakant nebesitikejom susitikti vietos partnerių atstove, nors labai norejosi.
Trumpas susitikimas ir malonus pokalbis vainikavo visa kelione – nelyginant remelis iremino nepamirstama nuotrauka. Dar karta norim padekoti uz tai kad buvot, kad esate ir kad busite. Jeigu ne mums, tai kitiems nenusedintiems namie, mylintiems pasauli toki koks jis yra ir uz tai kad mylite ne tik darba kuri darote, bet ir tuos, kurie pas jus uzklysta. Aciu ir iki.Ir perduokit linkejimus visiems indijos motociklistams.