Važiuosime tol, kol pasieksimeToachi kanjoną, susiformavusį po galingo Kilotojos ugnikalnio išsiveržimo daugiau nei prieš 1800 metų. Kilotojos ugnikalnis – aukščiausia kanjono vieta, nuo kurios galima pasigrožėti įspūdingais vietos vaizdais. Giliausias kanjono taškas siekia 100 m, o kanjono gilumoje vinguriuoja Toachi upė. Jos vandenys teka vakarinės Ekvadoro pakrantės link ir išsilieja į Ramųjį vandenyną.
Vėliau vyksime Kilotojos lagūnos link. Kilotojos ugnikalnio krateryje plyti 9 km skersmens kaldera, galutinai susiformavusi po paskutiniojo ugnikalnio išsiveržimo įvykusio prieš 800 metų. Visą jos paviršių dengia 250 metrų gylio vulkaninės kilmės ežeras, kurio vandenyje gausu ištirpusių mineralų suteikiančių jam unikalią spalvą. Pasiekę Kilotojos lagūną, pasigrožėsime smaragdo žalumo ežeru, tyvuliuojančiu užgesusio ugnikalnio krateryje, kurį supa į dangų kylančios dantytos Andų uolos.
Po to tęsime kelionę Banjoso miesto link. Nakvynė viešbutyje Banjose.
Šiandien vyksime į netoliese esančią Rio Verdę, kur yra „Velnio nosies“ krioklys (Pailon del Diablo) – viena aukščiausių šuoliams su guma pritaikytų vietų žemyne. 80 metrų aukščio „Velnio katilo“ krioklys, tekantis 1410 metrų virš jūros lygio, laikomas pačiu įspūdingiausiu visame „Vulkanų alėjos“ kelyje. Šį krioklį nuolat maitina srauni ir vandeninga Pastasos upė. Vėliau tęsime kelionę ne kartą sustodami pasigrožėti vietiniais kriokliais. Visų pirma stabtelėsime prie 40 m aukščio Agojano krioklio, puošiančio kalno šlaitą. Po to vyksime prie Manto de la Novijos („Nuotakos šydo“) krioklio, kurį sudaro dvi lygiagrečiai tekančios vandens srovės. Čia turėsime galimybę pasivažinėti elektriniu keltuvu. Taip pat lankysimės garsiosiose „Pasaulio krašto“ sūpynėse, kabančiose šalia namelio medyje aukštai kalnuose (2600 m virš jūros lygio). Tai labai ilgos ant aukšto stataus šlaito esančios sūpynės, su nuostabiu vaizdu į kalnus ir atšiaurų Tungurahua ugnikalnį. Vėliau grįšime į miestą, kur sužinosime kaip iš cukranendrių cukraus gaminami vietiniai saldumynai. Nors šie saldumynai Ekvadore dar vadinami zefyrais, tačiau nei iš tolo neprimena minkštų ir lengvų mums pažįstamų saldėsių – cukranendrių saldumynai yra kietos ir tankios masės.Šios turiningos dienos pabaigoje, pasieksime vidurinėje Ekvadoro dalyje įsikūrusią Riobambą (141,6 tūkst. gyventojų). Nakvynė viešbutyje Riobamboje.
Bartolomė sala yra viena iš vėliausiai susiformavusių salų Galapagų archipelage, o vardą gavo sero Bartolomėjaus Dž. Sulivano, Č. Darvino bendražygio ir draugo, atminimui. Nors salos plotas tėra vos 1,2 km², joje galima išvysti įspūdingiausius visuose Galapaguose kraštovaizdžius. Šią nedidelę salą puošia užgesęs ugnikalnis ir įvairūs raudonos, oranžinės, žalios ir žėrinčios juodos spalvų uolienų deriniai. Bartolomė saloje stūkso nesunkiai įveikiama kūgio formos ugnikalnio viršūnė, nuo kurios puikiai matosi kaimyninės salos.Sala garsėja „Bokšto uola“ (Pinnacle Rock), tapusia vienu iš Galapagų salyno simbolių. Taisyklinga uolos forma išties primena masyvų smailėjantį bokštą, tarsi pastatytą žmogaus rankomis. Tai šiandien jau didžiąją dalimi išnykusios vulkaninės kilmės užtvankos, kadaise jungusios dvi gretimas salas, dalis. Turėsime galimybė maudytis ir nardyti „Bokšto uolą“ supančiuose vandenyse. Povandeninis pasaulis ten išties įspūdingas: tikėtina, jog išvysime pingvinų, jūrų vėžlių, nepavojingų rifinių ryklių ir įvairių tropinių žuvų. Nakvynė viešbutyje Bartolomė saloje.
Šiaurės Simoras – tai nedidelė, Baltros salos kaimynystėje plytinti Galapagų archipelago sala. Ji susiformavo išsiveržus povandeniniam ugnikalniui. Šiandien visą salos plotą dengia žema, krūminga augmenija. Saloje driekiasi maždaug 2 km ilgio pažintinis takas, einantis salos viduriu ir uolėta pakrante. Šiaurės Simore gausu įvairiaspalvių paukščių: pelikanų, žydrakojų padūkėlių, galapaginių kirų, o puošniųjų fregatų populiacija yra viena gausiausių Galapagų salyne. Tai svarbi sparnuočių perėjimo vieta. Žydrakojai padūkėliai dovanoja vienas kitam dovanas, švilpia, čirškia, tiesia į dangų kaklus, skleidžia sparnus ir šoka rodydami savo šviesiai mėlynas pėdutes. Ant uolėtų salos krantų mėgsta ilsėtis jūrų liūtai ir ruoniai, o tarp akmenų ir krūmokšnių slepiasi stambios Galapagų iguanos – konolofai, galinčios siekti net 1,2 m ilgį. Saloje gausu Palo santo – „šventųjų medžių“, vienos iš santalo rūšių, vertinamos dėl ryškaus aromato.
Pietų Plaza – tai viena mažiausių Galapagų archipelago salų, plytinti netoli rytinės Santa Kruso salos pakrantės. Pusmėnulio formos salos plotas yra vos 0,13 km², o aukščiausias taškas siekia apie 23 m. Pietų Plazos sala susiformavo ant iškilusio jūros dugno. Nepaisant dydžio, sala yra labai turtinga gamtos įvairove ir garsėja išskirtine augmenija. Būtent todėl Pietų Plaza sulaukia lankytojų iš pačių tolimiausių pasaulio kampelių. Stačiuose salos krantuose galima išvysti daugybę paukščių, tokių kaip lizdus sukantys raudonsnapiai faetonai ir galapaginiai kirai. Viena įsimintiniausių patirčių saloje – pasivaikščiojimas palei uolėtą kranto šlaitą ir nuo jo atsiveriantys vandenyno vaizdai. Pietų Plazos saloje akį trauks kaktusų laukai ir jais mintančios žemyninės bei jūrinės iguanos. Be to, šią salą savo namais laiko daugiau nei 1000 jūrų liūtų! Priklausomai nuo sezono, salos žemes nusėjusi spingrų augalija keičia spalvą nuo ryškiai žalios lietingojo sezono metu iki oranžinės ir ar violetinės sausuoju metų periodu.
Data | Trukmė | Kaina | Laisvų vietų |
---|---|---|---|
2025-12-04 | 13 naktų | 4249 € | 16 |