Anksti ryte išvyksime į Namibo–Nauklufto nacionalinį parką, plytintį tarp Atlanto vandenyno pakrantės ir Didžiojo skardžio pakraščio. Šios dienos pradžią praleisime išskirtinio aukščio ir smėlio spalvos Namibo dykumos kopose: kuo intensyvesnio raudonio kopų spalva – tuo jos senesnės. Namibijos vakaruose plytinčios kopos yra vienos aukščiausių pasaulyje – daugumos aukštis siekia apie 200 m, o pačios aukščiausios net 325 m! Nors, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti priešingai, tačiau šioje vietovėje tiesiog verda gyvenimas. Čia gausu smulkių reptilijų, graužikų, šakalų, antilopių, stručių bei migruojančių paukščių. Įkopsime į garsiosios 45-osios kopos (Dune 45) viršūnę, iškilusią net 150 m virš aplinkinių lygumų, ir galėsime pasigrožėti nepamirštama begalinių kopų jūra. Ši kopa taip vadinama todėl, kad yra už 45 km atstumo nuo iš druskų ir molio susidariusios Sosusflėjaus ežero įdubos, kurią taip pat netrukus pamatysime iš arti. Lankydamiesi Sosusflėjaus ir „Mirusio ežero“ įdubose, galėsime pasigrožėti nepaprastu balto molio, rūdžių raudonumo kopų ir sodriai mėlyno dangaus spalvų kontrastu. Šiame fone ypač įspūdingai atrodo pavienių sausų dykumos medžių šakos, iškilusios į dangų ir primenančios iškeltas rankas. Manoma, kad šių medžių amžius siekia net 900 metų! Taip pat sustosime ir Sesrimo kanjone, kurį prieš milijonus metų suformavo čia tekėjusi galinga upė. Kanjono gylis siekia 30 m, o ilgis – apie 1 km. Jame akį traukia skirtingi uolienų sluoksniai ir vienas kitas retos rūšies medis. Kai kurios kanjono dalys prieinamos pasivaikščiojimams tik sausuoju metų laiku. Po įspūdžių kupino ryto pamažu grįšime į nakvynės vietą, kur galėsime praleisti likusią dienos dalį ilsėdamiesi ar mėgaudamiesi maudynėmis gaiviame baseino vandenyje. Nakvynė lodžijoje.

Po pusryčių išvyksime į nedidelę Solitero gyvenvietę, plytinčią Namibo–Nauklufto nacionalinio parko pakraštyje, visai šalia Ožiaragio Atogrąžos. Joje apima jausmas, tarsi būtume pačiame pasaulio pakraštyje. Prieš leidžiantis į kelią pro negyvenamų Kuisebo slėnio kalvų jūrą Atlanto vandenyno link, Solitere verta pasimėgauti puodeliu kavos ir gardžiu obuolių pyragu, giriamu daugybėje kelionių knygų. Pasiekę Atlanto pakrantės uostamiestį Volvis Bėjų (Walvis Bay), lankysimės seklioje lagūnoje – vienoje svarbiausių Afrikos žemyno šlapynių, įtrauktoje į Ramsaro konvencijos pasaulio paveldo sąrašą (šia konvencija siekiama išsaugoti drėgnąsias žemės zonas, kuriose yra retų augalų ir gyvūnų). Volvis Bėjaus lagūnoje maitinasi apie 80 %  visų afrikinių flamingų, o jiems suskridus į šlapynę milžiniškais būriais, vaizdas tiesiog užima kvapą. Tęsdami kelionę vaizdingu maršrutu tarp kopų juostos ir Atlanto vandenyno, pasieksime Svakopmundą ir likusią dienos dalį praleisime ilsėdamiesi. Šis miestas žymus vokiečių kolonijinės architektūros palikimu – tai buvo pagrindinis Vokiečių Pietų Afrikos kolonijos, egzistavusios keletą 19–20 a. dešimtmečių, uostas. „The New York Times“ prilygino šį uostą „Baltijos jūros kurortui, apsuptam tropinės gamtos“. Svakopmundą puošia palmėmis nuaugusios gatvės ir pajūrio promenados, o malonus klimatas ir ilgi paplūdimiai traukia žvejus bei banglentininkus iš visos Pietų Afrikos.  Šiandien turėsime galimybę pasivažinėti keturračiais* seniausioje pasaulio dykumoje – tai viena iš tų patirčių, kurios tiesiog negalima praleisti! Važiuodami keturračiais po neaprėpiamas Namibo dykumos kopų platybes išvysime Svakopmundo upės žiotis ir aukštų kopų apsuptyje natūraliai susiformavusią „Amfiteatro kopą“. Nakvynė viešbutyje Svakopmunde.