Trumpai apie mūsų kelionę: Įspūdžiai neišdildomi. Pirmos 5 dienos Ubud miestelyje buvo pasakiškos, viešbutis super, aptarnavimas nerealus, vieta irgi. Visi vairuotojai ir gidai labai draugiški ir paslaugūs, bet iš visų norėčiau išskirti Wayan Susila, kuris ne tik lravede nuostabę ekskursija dviračiais, bet ir papsakojo apie kultūrą, papročius, auginamas daržoves ir vaisius, jis kaip gidas mums paliko geriausia įspūdį. Iš visų ekskursijų, pati įsimintiniausia buvo plaukimas upe, ne tik gerai nuteikianti atrakcija, bet ir įspūdinga gamta. Deja, bet labai nusivylėme Jayakarta viešbučiu (tiek pačiu kambariu, tiek aptarnavimu) Legian, šis viešbutis turėjo tik gražų sodą, kuriuo rūpinasi ir tvarko atsakingai, ko nepasakysi apie kambarius ar maistą. Vienai dienai buvo įdomu pamatyti šį miestą, bet visos 5 dienos jau buvo per daug, svajojome grįžti į buvusį viešbutį ir Ubud miestelį. Nedrąsiai norėčiau patarti. Mes, kad ir jauni žmonės, bet seni iš vidaus, mums ta ramybė ir atsipalaidavimas Ubud buvo rojus, veiklos ten pilna, viskas pigiau, žmonių yra, bet ne per daug. Ko nepasakysi apie Legian, kur žmonių begalė, triukšmas, jokios gamtos, jūra - mums lietuviams ne naujiena, gal ne tokia šilta, bet mes ją turime, o matyti turistus renkančius iš vandens šiukšles buvo liūdna. Mūsų patarimas būtų keliaujančių pasiteirauti ar jiems norėtųsi praleisti penkias dienas prastesniame viešbutyje, kuris mieste, kuriame viskas brangiau, pagrindinias pramogas pasiekti sudėtinga, arba reikėtų apgyvendinti atvirkščiai, tada kelionės pabaiga būtų aukštumoj. Ačiū ūž Jūsų laiką.

Grįžome ir į Lietuvą, ir jau spėjome grįžti į darbus :) Dėl pastebėjimų apie kelionę, tai pabandysiu trumpai: 1. Abu viešbučiai tikrai geri :) tiek kambarių, tiek pusryčių atžvilgiu, skanu, gausu viskas tvarkinga. Tik gal Puri Santrian vienas pastebėjimas, kad kambarys buvo drėgnokas bei vėsus, todėl nespėdavo per naktį išdžiūti maudymukai.. :) Bet čia menka bėda! 2. Kelionės programa: Kaip visuomet pagrąžinta :) 1. Plaukimas kalnų upe, įspūdinga, gražu, bet jokių laukinių gyvūnų ten nesutiksi :)) urvų, taip pat nėra nei vienoje vietoje. Patarčiau išimti tai iš programos aprašymo, nes klaidinate keliautojus. 2. Gidas su kuriuo keliavome dviračiais - didžiausi pagyrimai ir pliusai jam, tai buvo vienintelis gidas, kuris pasakojo apie patį baliniečių gyvenimą, kultūrą, parodė daugiau nei buvo aprašyta programoje ir t.t. Buvome ir vietinių namuose, kas buvo be galo įdomų, buvome ir kavos, kakavos plantacijose, kur ragavome brangiausios kavos pasaulyje ir t.t. Tikrai vau ir puiki diena! O ir pietūs kuriuos valgėme tądien sakyčiau buvo kone skaniausi visoje kelionėje. Poto net parašėme rekomendaciją šiam gidui bei restoranėliui, nes tikrai buvo verta. 3. Žygis į džiungles. Džiunglės labiau priminė mišką, o ir vaikščiojome ganėtinai trumpai, gal tik apie 1,5 val... tai kuomet jau baigėme turą, labai nustebom, kad čia jau viskas! Tai manyčiau čia galima arba praplėsti šį "žygį" arba įrašyti programoje, kad tai pasivaikščiojimas, o ne žygis.. Nors gidas buvo neblogas, papasakojo apie augaliją ir stengėsi bendrauti. Na, o kitą laiką keliavome patys.

Balis pasitiko karščiu ir didele drėgme. Vos išlipus iš lėktuvo žliaugė prakaitas, tingėjosi ką nors daryti, norėjosi tik sėdėti po kondicionierium. Penkias dienas apsistojome Ubude. Ten mūsų dėmesį labiausiai patraukė Šventasis beždžionių miškas. Buvo idomu stebėti beždžionų gyvenimą ir šiek tiek nejauku, kai jos užšokdavo ant pečių ir bandydavo pasikraustyt po kuprinę. Pradėjom pramogas. Raftingas. Azijietiška tvarka :) tiksliau bardakas, daug valčių, daug žmonių, triukšmas, visi grūdasi, stumdosi, o instruktažui užteko 5 minučių. Tačiau gamta plaukiant upe įspūdinga: bananai, kokoso palmės, lianos ir keli driežai kokio metro ilgumo. Grįžtant pakelės kioskelyje prisipirkom keptų bananų, mums labai patiko šis vietinis skanėstas. Ir dar sužavėjo, kad žmonės labai sąžiningi. Sunkiai sekėsi apsiprasti su pingais, nes už 1 eurą gauni apie 15 tūkstančių rupijų. Už bananus norėjau susimokėt 10 kart daugiau, nes ant kupiūrų reikėjo skaičiuot nulius, kad atrinkti tinkamas, bet vietinis berniukas pasakė, kad blogai skaičiuoju ir atidavė visus permokėtus pinigus. Pati turbūt net nebūčiau pasijutus apgauta, jei būtų paėmęs visus kiek daviau :) dar kelis kart buvom papuolę į panašias situacijas ir viskas baigėsi taip pat. O prieš kelionę buvau skaičius, kad vietiniai daro viską kad tik kuo daugiau pinigų išluptų iš turistų. Prieš dviračių žygį užsukome į kavos plantaciją, kur gaminama brangiausia pasaulio kava Luwak (kavos pupelės surenkamos iš gyvūnėlio (Palminio musango) išmatų). Vietiniai ja labai didžiuojasi, bet aš esu gyvūnėlių mylėtoja, tai labiau norėjau paleist tuos vargšelius iš narvų nei paragaut kavos. Dviračių žygis prasidėjo Kintamani miestelyje, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į Batur ežerą ir ugnikalnį. Tačiau Batur ugnikalnis pasirodė žemutis (1717 m) :) ir apėmė abejonės ar mes norim į jį kopti pasitikt saulės, ką buvom susiplanavę. Bet debesys užstojo Agungo kalno viršūnę (3142 m) ir to kalno mes užsinorėjom, deja dėl lietų sezono į jį lipti buvo nesaugu. Dviračių žygio metu pamatėm tikrąjį, neturistinį Balį. Mažus kaimelius, įprastą vietinių gyvenimą, apžiūrėjom kaimo mokyklą, paspardėm kamuolį su vaikais, buvom užsukę į tradicinius kaimo namus. Kitą dieną išvažiavom į džiungles. Kadangi kelionė iki džiunglių užtruko daugiau nei valandą, vairuotojas daug papasakojo apie vietinių gyvenimą, papročius, įpročius, išdavė šiek tiek paslapčių. Pavyzdžiui, kad su vietiniais galima nuderėti net iki 80 procentų kainos. Žinojom kad visur reikia derėtis, bet kad tiek neįsivaizdavom :). Pasivaikščiojimas džiunglėmis didelio įspūdžio nepadarė, nes panašiais miškais Lietuvoje vaikštau grybaudama, čia tik augalai kitų rūšių. Susitarėm, kad vairuotojas nuvežtų apžiūrėt Git-Git krioklių ir Lovinos juodo smėlio paplūdimio. Gig-Git kriokliai sužavėjo, visur žalia, vanduo čiurlena, paukščiukai čiulba, turistų beveik nėra. Va čia man panašiau į džiungles. O dar kiek pamatėm vaisių ir bežydinčių augalų: kakavmedį, kavamedį, citrinžolę, įspūdingus imbiero žiedus, avokadų medį, kokosų ir papajų palmes. Atsigaivinom kriokliuose ir patraukėm link Lovinos paplūdimio. „Google“ rodė gražų paplūdimį su romantiškomis valtelėmis, o nuvažiavus...na buvo kelios valtelės, paplūdimys, po kurį slampinėja vištos, guli kiaulės, o vietiniai gyvena tiesiog ant jūros kranto, viskas atvira, matosi visa buitis, visur šiukšlės... Šiukšlės mane vargino visą kelionę, vis norėjosi pasiimti grėblį, šiukšlių maišą ir eit tvarkytis. Gamta saloje tokia graži, žalia, tiek visko auga, o šiukšlės viską užgožia. Susikaupusias šiukšles kaimų gyventojai degina tiesiog gatvėse. Grįžtant į viešbutį dar užmatėm didelį žmonių susibūrimą. Vairuotojas entuziastingai pasiūlė sustoti ir pažiūrėti gaidžių peštynes. Bet mes atsisakėm, mūsų tokie dalykai nežavi. Iš Ubud miestelio pervažiavom į Sanur. Ten turėjo būti mūsų poilsinė atostogų dalis. Vairuotojas griežtai atsisakė mus dar kur nors vežti tą pačią dieną ir liepė atsipalaiduot, ilsėtis ir mėgautis atostogom. Na gerai...išėjom pasivaikščiot po paplūdimį... o ten pilna visokio dydžio valčių, pliažas visas šiukšlinas: kremo, gėrimų buteliukai, saldainių popierėliai ir visa kita. Pasimaudėm, bet vanduo visai negaivinantis. Gulėt ant saulutės visai nesinorėjo, todėl paslampinėjom pakrante ir apžiūrėjom miestelį. Kitą dieną vykom į Nusa Dua miestelį. Tai vienas prabangiausių Balio salos kurortų. Ten pamatėm, kad viskas gali būti tvarkinga: gatvės švarios, paplūdimys irgi neapšiukšlintas. Iš ten važiavom į Ulu Watu šventyklą stebėti tradicinių Balio šokių. Šventykla įspūdingoje vietoje, ant uolų. Turėjo būti labai gražus saulėlydis, bet deja saulė leidosi į debesis ir įspūdingiau atrodė aplink besitrankantys žaibai. Pažiūrėjom tradicinių šokių pasirodymą ir gavom lietaus kaip iš kibiro. Permirkę važiavom vakarienės į Jimbaran. Wow...staliukai visai ant jūros kranto, atrodo bangos nuplaus kojas, priešais oro uosto pakilimo takas, kur vienas po kito leidžiasi ir kyla lektuvai. Padavėja nusivedė prie stendo kur ledukuose sudėta šviežia žuvis ir visokios jūros gėrybės. Ką išsirenki - tą pagamina. Pavadinimo nebepasakysiu, bet žuvytė buvo labai skani. Tą vakarą susitikom su vietiniu vaikinu, mūsų lietuvės draugės pažįstamu. Kitą dieną su juo keliavom į netolimą Lembogan salą ir išbandėm važiavimą motoroleriu kaip vietiniai: ant vieno motorolerio tryse :). Buvo baisoka važiuot siaurom gatvelėm kur pilna pėsčiųjų ir taip pat lekiančių su motoroleriais, bet smagu. Važiavom per kabantį tiltą, kuris šiuo metu jau sugriuvęs. Apžiūrėjom salą, pabandėm plaukti banglente. Man buvo sudėtinga net gulėt, apie bandymą atsistot minčių nebekilo. Nuskrudom kaip vėžiai nors buvo debesuota. Vakare išsiruošėm tradicinės Balio vakarienės. Po dienos pramogų degė oda, o nuo maisto degė burna ir skrandis, net ašaros riedėjo. Pavaikščiojom po Kutą, tarp banglentininkų ir australų populiarų kurortą. Ten pramogos visą parą. Kitą dieną vykom į Serangan, į vėžlių apsaugos ir švietimo centrą. Ten prižiūrimi sužeisti vėžliai bei iš vietinių žmonių surenkami vėžlių kaiušiniai, kad nebūtų panaudoti maistui ir išperinami. Parėmėm centro veiklą ir „įsivaikinom“ vėžliuką, kurį turėjom paleisti į jūrą, bent pačios taip įsivaizdavom. Bet paleidom jį į centro darbuotojo nurodytą vietą: tarp šiukšlių ir laivų, labai tikiuosi, kad jis dar gyvas. Paskutinę dieną važiavom apžiūrėt Tanah Lot šventyklos. Šventykla vandenyje ant uolos. Teko bristi ir dar vietiniai „pašventino“, prilipdė ryžių ant kaktos ir papuošė gėlytėm. Užmatėm ir ceremonijos pabaigą: apie 100 vietinių žmonių, pasipuošę tautiniais rūbais žingsniavo iš šventyklos. Pasivaikščiojom uolėta pakrante, prasukom apžiūrėt Seminyak kurorto ir grįžom į savo miestelį. Nusimaudėm jūroj, pavakarieniavom ir į viešbutį lagaminų krautis. Balį įsivaizdavau visai kitaip. Tai ką pamačiau šiek tiek nuvylė, nes po 24 valandų kelionės įsivaizdavau kad pateksiu į rojų. Gamtos ten ne tiek ir daug, beveik ištisinės gyvenvietės. Žinoma per 10 dienų nespėjom visko pamatyt, o ir apsiprast reikėjo: ir prie karščio, ir prie laiko skirtumo. Jautėmės tikrai kaip kitoje pasaulio pusėje, aukštyn kojom :) Ir kai jau įsivažiavom į tenykštį ritmą, susigaudėm kaip ir ką reikia daryti, teko keliaut namo. Pirmą kart gyvenime verkiau oro uoste. Tai gal buvau patekus į rojų????