Marina 2015 10 23
Įvertino: 9.6
Visų pirma, be galo patiko Singapūras, kuriame nakvojome prieš Javą. Įspūdingas miestas, gaila, kad buvom ne visai geros formos po ilgo skrydžio, tai nesugebėjome jo apžiūrėti. Be to, miestas buvo pilnas dūmų nuo deginamų kaimyninėje Sumatroje miškų. Tai tik pavalgėme restorane ir ėjome miegoti. Ten galima gauti dolerių ( bankomate), kurių reikia Indonezijos vizai pirkti.
Toliau prasidėjo mūsų nuotykiai Javoje. Gavome labai paslaugius palydovus - gidą ir vairuotoją. Jau minėjau, kad vairuotojas Mario nekalbėjo jokia mums žinoma kalba, bet tai netrukdė jam būti labai šiltu ir neįtikėtinai supratingu. Važiavome komfortiškai, visuomet būdavo pasirūpinta vandeniu ir visokiom smulkmenom. Tik buvo kiek keista, kad nei gidas, nei vairuotojas niekada nepietavo kartu su mumis, bet vėliau pripratome.
Kelionės pradžioje aplankėme budistų šventyklas, mūsų gidas aiškino kiek galėjo, trukdė nelabai gera rusų kalba, bet esmę supratome - tai nebuvo labai blogai. Prie visų istorinių objektų prie mūsų prisistatydavo vietiniai su prašymu kartu nusifotografuoti, kartais tiesiog šeimomis arba grupėmis.
Kelionėje viskas stebino: ir chaotiški miestai, ir daugybė motorolerių gatvėse, ir tai, kad gana anksti temsta - apie 6 val. vakaro. Gidas aiškino, kad taip yra visada, jie neturi nei metų laikų, nei paros laiko svyravimų. Paprašėme jo parodyti gerų suvenyrų, tai pačioje pradžioje, Džiordžiakartoje, nuvežė į sidabro dirbtuves, parodė, kaip meistrai daro papuošalus, po to į batiko dirbtuves, viską rodė ir pasakojo, ir į atitinkamas parduotuves. Dar nuvežė pas vietinį dailininką, į kavos ūkį. Beje, kava restoranuose labai savotiška, galima sakyti, neskani, ir jos paruošimo būdas primityvus: tiesiog užpila karštu vandeniu. Alkoholio Javoje nėra, nes šalis musulmoniška. Kartais gali gauti alaus. Maistas kiek atsibodo, nes buvo beveik vienodas viso kelio metu, tik paskutiniame taške buvo skaniau.
Pakeliui stodavome kaimo vietovėse pažiūrėti ryžių, arbatos, ananasų plantacijų. Tai buvo įspūdinga. Įtariu, kad į programą visa tai neįėjo ( programos nemačiau, negaliu tvirtinti), bet atrodė, kad jie rodo viską savo iniciatyva. Kai ragavome nuostabų ananasą, atėjo Mario su servetėlėmis... Tai nebuvo kažkas itin svarbaus, bet jo dėmesys lydėjo mus visą kelią. Tai jis stabtelėdavo, kai mes bandėm daryti nuotrauką pro mašinos langą, tai rodydavo kokią voverę ar beždžionę, - žodžiu, jam net nereikėjo kalbos, kad viską suprastų.
Atskira tema apie tualetus: Javoje juose apsiplaunama, dažnai semiant vandenį iš baseinėlio,arba su dušiuku, tualetinio popieriaus dažniausiai nėra. Viešbučiuose buvo prieinami abu būdai, bet viešuose tualetuose ir netgi restoranuose yra tik taip.
Žinoma, paskutiniai ugnikalniai visiškai neįtikėtini. Tik reikia keltis apie 3 val. ryto. Į juos reikia lipti, mums aukštai nepasirodė, bet jie patys yra aukšti, kartais trūksta deguonies, o viską apsunkina aitrūs ir toksiški sieros garai. Reikia turėti kaukes; galima nusipirkti oro uoste iš anksto, bet mūsų palydovai turėjo. Ir yra ypatingai šalta ten viršuje. Gidas sakė, kad vasarą ten būna dar šalčiau. mums pasisekė, kad važiavome rudenį, nes turėjome ir striukes, ir megztinius, bet norėjosi pirštinių ir kepurių. Ant Bromo ugnikalnio visiškai nėra kuo kvėpuoti. Atgal eiti labai sunku, nes slidu ant to juodojo smėlio, kaip ne keista. Ten veda vietinis taip vadinamas gidas, mūsų atveju tai buvo jaunas anglų kalbos studentas, jis prilaikė leidžiantis. Jam reikėjo duoti kažkiek arbatpinigių kelionės pabaigoje. Daug turistų lipa iš vakaro, kad pamatyti unikalų reiškinį - mėlynąsias ugneles ( blue fire), kurias skleidžia sulfatai naktį, ir pasitikti saulėteki, bet manau, kad tai labai sunku, nes šalta ir nuolat garuoja sieros ežeras. Mes jau buvom pasitikusios saulę dieną prieš tai, tad jokio noro nebuvo. Bet visa tai, ką pamatėme, iš tikrųjų unikalu.
Nepaminėjau sultonų namus, kurie pasirodė gana kuklūs, nepaisant itališko marmuro grindų ir apdailos. Sultonas visai neatrodo turtingas... Bet ir pati šalis nėra turtinga, tai jaučiasi visur ir visame.
Mūsų komanda nuvežė mus į viešbutį Balyje jau sutemus ir susiruošė važiuoti atgal apie 20 valandų be nakvynės. Tai, žinoma, jų reikalas, bet neatrodė, kad tai gera idėja. Nežinau, ar reikia jiems duoti arbatpinigių, bet mes davėm.
Šita kelionė per Javą yra pilna įspūdžių. Gal tik per ilgai važiavome paskutines dvi dienas: jeigu būtų galimybę kelionę pratęsti vienai dienai ir aplankyti dar kokį ugnikalnį pakeliui, tai nereikėtų visą dieną praleisti mašinoje. Nors nebūtina, nes kelionės trukmė optimali.
Apie Balį nieko ypatingo pasakyti negaliu. Galbūt nereikėjo apsistoti Kutoje, nežinau. Paplūdimys nepatrauklus, maudėmės viešbučio baseine. Maistas labai geras, bet brangokas, yra vyno. Labai gerą įspūdį paliko SPA. Vieną dieną pasamdėme vietinį gidą, kurį kaip draugą parekomendavo mūsų gidas ( ir suveikė), tai jis puikiai kalbėjo rusiškai ir buvo toks pat paslaugus, kaip ir anie. Su juo važiavome į Monkey Forest, į vietinių namus. Balyje gyvena induistai, jie jaučia priespaudą iš kitų musulmoniškų salų. Bent jau taip mums pasakojo paskutinis gidas.
Tai štai kokia ta Indonezija mano akimis.